Šeiko šokio teatras kviečia į šokio spektaklį „Aš esu…“. Žiūrovams nuo 14 metų skirto spektaklio centre – du broliai, akistatoje su Lietuvos okupacija pasirinkę skirtingus kelius: vienas tapo partizanu, kitas – stribu. Tarp jų liko mylinti sesuo. Ši istorija paremta choreografo Dariaus Berulio senelio liudijimais apie pokario Lietuvą.
(Ne)tikėtas spektaklio aktualumas
„Aš esu…“ kalba apie vidinius prieštaravimus, vienatvę, išdavystę ir kovą už savo vertybes. Spektaklis jautriai, bet drąsiai klausia: kas turėtų nutikti, kad mano artimas taptų mirtinu priešu? Kaip susitaikyti su artimųjų pasirinkimais? Ar galiu juos apsaugoti?
„Tema buvo, yra ir tikrai dar bus ilgai aktuali, kalbant apie mūsų kaip laisvos Lietuvos istoriją. Man visada buvo įdomu koks buvo kelias į laisvę. Kuriant šį šokio spektaklį nusprendžiau remtis gyva istorija – savo senelio pasakojimais“, – dalinasi spektaklio idėjos autorius, choreografas Darius Berulis.
Kūrėjas prisimena, kad senelio istorijos buvo šokiruojančios: „Gimusiems ir augusiems laisvoje Lietuvoje jos gali skambėti kaip siaubo filmas, bet tikri žmonės tai pragyveno. Klausydamas jutau, kaip seneliui jas pasakojant virpa balsas, kaupiasi ašaros. Tai buvo visapusiškai labai stiprios istorijos“. Vis dėlto ši spektaklis nėra tik šeimos istorija. „Kuriant šį darbą fokusas buvo laikmečio analizė ir prisiminimai. Būtent jais galime išlaikyti istoriją gyvą ir suprasti, už ką turime būti dėkingi“, – pabrėžia choreografas.
Spektaklis akims, ausims, nosiai ir net lytėjimui
Kad patrauktų jaunąją žiūrovų kartą, autoriai spektaklio atmosferą kūrė įtraukdami visas jusles. „Aš esu…“ vyksta juodžemiu dengtoje, žibintų apšviestoje, nakties mišką primenančioje erdvėje. Žiūrovai ne tik mato, bet ir užuodžia žemę ir tarsi jaučia fizinį diskomfortą. „Norėjosi sukurti atmosferą, lyg būtum po žeme, partizaniniame bunkeryje, kad žiūrovas bent trupinėliu prisiliestų prie to nepatogumo, nes ši istorija turi būti ne tik matoma, bet ir jaučiama“, – pasakoja D. Berulis.
Spektaklyje nevartojama verbalinė kalba – jautrią istoriją pasakoja šokėjų kūnai. „Žmogaus kūnas yra stipriausias įrankis. Jis gali aprėpti daugiau nei žodžiai. Norėjosi, kad emocija ateitų per vaizdinius, garsus, kvapus“, – dalinasi choreografas.
Spektaklis apie gyvą istoriją – jauniems ir ne tik
Suaugusiųjų pamėgtas spektaklis, anot autoriaus, pirmiausia kreipiasi į jaunąją kartą. „Jaunimas auga laisvoje šalyje. Ir viena yra Lietuvos istorijas skaityti knygose, visai kas kita – būti spektaklyje, kur vyksta gyvas veiksmas, kur yra gyva žemė, gyvi kvapai, gyvi žmonės“.
Vyresnės kartos žiūrovai spektaklį dažnai priima itin jautriai. „Po spektaklio jie prieina, nori pasakoti savo šeimos istorijas, tai rodo, kad šios temos yra nemarios“, – dalinasi choreografas.
Šokėjų Mariaus Pinigio, Manto Ūso ir Oksanos Griaznovos atliekamas šokio spektaklis „Aš esu…“ kviečia sustoti ir paklausti savęs – kas aš esu šiandien, skaudžios istorijos, neramios šiandienos ir viltingos ateities akivaizdoje. Spektaklis rodomas spalio 13 d., 12 val. Plungėje.
Šeiko šokio teatro veiklą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos miesto savivaldybė, Neringos miesto savivaldybė.