Įsivaizduokime situaciją, kai vaikai kone kas vakarą namuose stebi smurto proveržius: tėtis suduoda mamai, mama trenkia atgal, į konfliktą įsikiša kartu gyvenantys seneliai. Su aplinkinių ar policijos pagalba kilusi sumaištis nurimsta, tačiau kitą dieną istorija vėl kartojasi iš pradžių. Dažnai – žalingai vartojant alkoholį, narkotines medžiagas ar siekiant tokiu būdu atsikratyti per dieną susikaupusių psichologinių įtampų. Ar tai tikrai nekenkia šeimoje augančiam vaikui?



Vaiko teisių apsaugos specialistai vieningai sutaria, kad situacija, kai vaikas tampa smurto artimoje aplinkoje liudininku ar gyvena aplinkoje, kurioje nuolat smurtaujama, nėra suderinamas su geriausiais vaiko interesais. Net jeigu vaikas nėra mušamas, skriaudžiamas taikant fizines bausmes, smurto sėkla jau vaikystėje pasėjama vaiko sąmonėje. Klaidingai manoma, kad tai vyksta tik šeimose, kuriose tėvai nedirba, nuolat girtauja, nesirūpina vaikais.



Pažintinė, emocinė ir socialinė vaiko raida yra glaudžiai susijusi su vaiko saugumu, taigi nuolatinio smurtavimo prieš šeimos narius stebėjimas daro vaikams neigiamą įtaką, veikia jų psichologinę ir emocinę gerovę. Pasekmės gali būti trumpalaikės arba ilgalaikės, pasireiškiančios visą gyvenimą, sutrikdančios vaiko raidą ir kasdienį funkcionavimą. Jos gali pasireikšti kaip sveikatos ar vystymosi sutrikimai, emocijų ir elgesio sutrikimai, mokymosi sunkumai, žema saviverte, aukštesnė savižudybės ar savęs žalojimo rizika, polinkis į delinkventinį elgesį. „Kai vaikas auga matydamas smurtą, triukšmą, konfliktus, girtavimą, jis tiesiogiai patiria smurtą, o tai gali jam sukelti ilgalaikių tiek fizinių, tiek psichologinių sužalojimų: sveikatos, vystymosi sutrikimų, elgesio ir emocijų sutrikimų, mokymosi sunkumų, žemą savivertę, aukštesnę savižudybės ir polinkio į nusikalstamas veikas riziką. To pasekmės pasireiškia ir jau suaugusio žmogaus gyvenime“, – sako Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) mobiliosios komandos psichologė Olga Leikina.



,,Vaikai neturi matyti ir patirti jokių smurto apraiškų, juolab neturi stebėti, kaip artimiausi jam žmonės – tėvai, seneliai – muša vienas kitą. Visi suaugusieji, o visos tarnybos ir institucijos, kurios dirba su šeimomis, joms turi padėti suprasti, kad vaikai turi augti šeimoje, kurioje vyrauja santarvė ir ramybė. Svarbu nelikti tik pasyviais stebėtojais ir laukti, kuo viskas baigsis, o imtis veiksmų sustabdyti vaiko kančią“, – teigia Vilniaus apskrities VTAS vedėja Silva Lukoševičienė.



Pasak VTAS vedėjos, prigimtinė ir bene svarbiausia kiekvieno vaiko teisė – augti šeimoje, kurioje yra sudarytos geriausios sąlygos visapusiškam vaiko vystymuisi. Suprantama, kad kartais įvairios priežastys lemia tai, jog ne visos šeimos tinkamai užtikrina savo vaikų poreikius. Tačiau vaiko kasdienis gyvenimas aplinkoje, kurioje smurtaujama, nors ir ne prieš jį, neturėtų būti toleruojama.



Pasak psichologės O. Leikinos, vaikams, kurie nuolat stebi smurtaujančius vienas prieš kitą tėvus, susiformuoja iškreiptas šeimos santykių modelis, kurį, jau suaugus, jie taikys kuriant savo šeimas. matydami netinkamą šeimos modelį šeimoje (pavyzdžiui, kaip tėvas ar mama muša vienas kitą), susiformuoja netinkamą šeimos modelio vaizdą ir greičiausiai jį naudos vėliau, suaugę, kai sukurs savo šeimą.



„Vaikystėje patirti traumuojantis įvykiai, santykiai su svarbiausiais žmonėmis, grįsti smurtu, patyčiomis, nepagarba, emociniu šaltumu išlieka visam gyvenimui kaip esminis santykių modelis, kuriame vaikas pasirenka būti „aukos“ ar „smurtautojo“ vaidmenį. Nuolatos patirdamas žalojantį elgesį iš pačių artimiausių ir svarbiausių jam žmonių, vaikas susikuria iškreiptą jį supančio pasaulio vaizdą, „išmoksta“, kad pasaulis yra neprognozuojamas ir grėsmingas. Nuolatos traumuojami vaikai pasidaro „nejautrūs„ skausmui, sunkiau identifikuoja ir įvardija savo jausmus, jiems stinga empatijos, užuojautos, jie vengia bet kokio psichologinio (emocinio) artumo. Net ir praėjus daugeliui metų nuo vaikystės patirčių, žmogus vis dar gali jausti traumos pasekmes. Tai pasireiškia miego sutrikimais (pvz. naktiniais košmarais), baime, padidintu įtarumu, nerimastingumu ir kitais sutrikimais– sako psichologė O. Leikina.



Pasak Vilniaus apskrities VTAS vedėjos S. Lukoševičienės, ilgametė vaiko teisių apsaugos specialistų darbo praktika rodo, kad vaikai labai retai patiria tik vieną kurią nors smurto rūšį. „Vaikai, kurie nuolatos stebi smurtą šeimoje tarp suaugusiųjų, paprastai vienu metu patiria net kelių rūšių smurtą – pavyzdžiui, psichologinę įtampą ir nepriežiūrą, grasinimus fiziniu skausmu ir svarbiausių poreikių tyčinį netenkinimą, galimybių vaikui socializuotis (pavyzdžiui, susitikti su draugais, lankyti būrelius) nesudarymą ir pan. Jeigu ilgą netenkinami vaiko poreikiai, kyla grėsmė jo raidai, prasideda vaiko emocinis žalojimas, kurį vėliau ištaisyti labai sunku“, – sako VTAS vedėja.



Nelikite abejingi, matydami kenčiantį vaiką, praneškite apie įtariamą smurtą artimoje aplinkoje ne tik prieš vaikus, bet ir jų šeimos narius Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritoriniam vaiko teisių apsaugos skyriui. Gavę pranešimą, specialistai apsilanko vaiko gyvenamojoje vietoje, išsiaiškina vaiko situaciją ir, esant būtinybei, imasi priemonių, kad būtų apgintos vaiko teisės ir geriausi interesai.




Aida Žemaitytė - Budnikienė
Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vyr. specialistė
www.vaikoteises.lt

Naujausi