Didelių globos namų pertvarka Lietuvoje yra sulaukusi įvairių vertinimų, tačiau socialiniai darbuotojai, padedantys proto ar psichikos negalią turintiems žmonėms integruotis bendruomenėje, gali remtis savo patirtimi ir papasakoti, kaip Lietuvos visuomenė priima žmones su negalia, kurie apsigyvena mažuose grupinio gyvenimo namuose ar apsaugotame būste.

Visuomenės nuomonės apklausa, atlikta 2019 m. parodė, kad tik 3 proc. gyventojų sutiktų, kad kaimynystėje įsikurtų globos namai, kuriuose gyventų suaugusieji su proto, psichikos negalia. Tačiau socialiniai darbuotojai pasakoja, kad praktikoje pradinį šaltuką galiausiai įveikia tiesioginė patirtis – iš esmės visais atvejais kaimynų nuostatos pasikeičia susipažinus ir pabendravus su neįgaliaisiais.

Socialiniai darbuotojai ir grupinio gyvenimo namų bei apsaugoto būsto gyventojai buvo apklausti tyrime apie pertvarkos eigą. Iš viso apklausti 105 gyventojai, įsikūrę grupinio gyvenimo namuose, 8 – apsaugotame būste ir 15 negalią turintiems žmonėms padedančių socialinių darbuotojų. Gyventojų gyvenimo pokyčiai persikėlus į grupinio gyvenimo namus ir apsaugotą būstą buvo vertinami ir atlikus anketinę darbuotojų apklausą, o nepriklausomi ekspertai – psichologai ir socialiniai darbuotojai – tiesiogiai stebėjo gyventojų su negalia ir darbuotojų interakcijas.

Visi tyrimo duomenys buvo surinkti 2019 m. lapkričio 16 d. – 2020 m. sausio 10 d. laikotarpiu. Tyrimą atliko viešosios politikos ir ekonomikos tyrimų bendrovė „BGI Consulting“ kartu su partneriu „Contextus“.


Viską keičia tiesioginė pažintis

Iš 105 apklaustų grupinio gyvenimo namų gyventojų 94 sakė asmeniškai susipažinę su kaimynais. Daugumos gyventojų su negalia nuomone, kaimynai juos priima gana gerai, bet pažymi, kad iš pradžių būta nepasitikėjimo. Pradinę kaimynų baimę atspindi grupinio gyvenimo namų gyventojų teiginiai, jog kaimynai buvo neįpratę, iš pradžių nekalbėjo su neįgaliaisiais, vertino skeptiškai, bet paskui suprato, kad naujieji gyventojai yra mandagūs, nekelia bėdų, yra suinteresuoti bendrauti.

Panašiai kalba ir socialiniai darbuotojai. Jų teigimu, iš pradžių daugeliu atvejų bendruomenė priešinosi neįgaliųjų su proto ar psichikos negalia įsikūrimui kaimynystėje – rašė raštus į savivaldybę, rinko parašus, įsikūrus akylai stebėjo. Tačiau ilgainiui santykiai šiltėjo – kai kur kaimynų požiūris pasikeičia nuo kraštutinai neigiamo iki palankaus.

Didžiausią įtaką požiūrio kaitai į gerąją pusę turi tiesioginė teigiama patirtis. Kai gyventojai patiria, kad neįgalieji yra mandagūs, ramūs, darbštūs bei niekuo nesiskiria nuo kitų kaimynų, savo išankstines nuostatas pakeičia.

Socialinių darbuotojų vertinimu, labiausiai keisti gyventojų nuostatas padeda tiesioginis bendravimas su kaimynais, kvietimas į svečius, informacijos dalijimasis apie veiklą socialiniuose tinkluose, susiformavusių elgesio normų bendruomenėje paisymas, dalyvavimas bendruomenės renginiuose.

Iš 15 apklaustų socialinių darbuotojų, 6 sakė, kad grupinio gyvenimo namų arba apsaugoto būsto gyventojai buvo visiškai priimti bendruomenės, 5 – kad priimti, 3 minėjo, jog bendruomenės reakcijos labiau teigiamos, o 1 – kad nepastebima nei teigiamų, nei neigiamų reakcijų.

Tyrėjams nagrinėjant konkrečius atvejus taip pat matyti, kad dažniausiai gyventojai gana šaltai arba net priešiškai žvelgia prieš įsikuriant grupinio gyvenimo namams, o vėliau susipažinę savo nuostatas pakeičia. Pavyzdžiui, Kėdainių mieste 2018 m. kuriant grupinio gyvenimo namus buvo susidurta su sunkumais ieškant būsto, savininkas nesutiko parduoti reikiamo būsto, buvo rašomi skundai savivaldybei, prieita net iki to, kad skleista klaidinga informacija, esą šalia kuriami nakvynės namai, bet ilgainiui situacija pasikeitė – kaimynai dalijasi derliumi, bendrauja vieni su kitais. Panašios situacijos fiksuojamos ir kituose nagrinėtuose rajonuose.


Kas keičiasi Lietuvoje?

Lietuva atsisako didelių, jaukumo stokojančių globos namų, kuriuose rūpinamasi proto, psichikos ar kompleksinę negalią turinčiais gyventojais bei pereina prie individualesnio požiūrio į kiekvieną asmenį. Kuriami grupinio gyvenimo namai, apsaugotas būstas, pradedamos teikti paslaugos, kurios leidžia neįgaliesiems pajusti savo savarankiškumą, įsilieti į bendruomenę, prisiimti didesnių atsakomybių kasdieniame gyvenime.

Pirmas didžiausias skirtumas tarp didelės institucijos ir grupinio gyvenimo namų – jaukumo skirtumai, patalpų dydis ir gyventojų skaičius.

Tradicinės socialinės globos įstaigos primena dideles ligonines, jose gyvena šimtai žmonių, jos nutolusios nuo gyvenamųjų vietovių, o visos reikalingos paslaugos dažnai suteikiamos institucijos viduje. Kitaip tariant, gyventojams retai prisireikia išeiti toliau nei tokios globos įstaigos teritorija.

Grupinio gyvenimo namai – visiška priešingybė tokioms institucijoms. Tai – įprastas namas tarp kitų gyvenamųjų namų, neišsiskiriantis nei savo fasadu, nei gyvenimu viduje. Čia šeimyniškai ir jaukiai gyvena iki 10 žmonių, kurie daugeliu atvejų patys priima sprendimus, ką veiks, kaip tvarkysis aplinką, ką valgys ar kokia veikla užsiims. Prireikus pagalbos, ją teikia ne tik čia dirbantys ir visą parą prieinami darbuotojai, bet ir kartu gyvenantys žmonės.


Pokyčiai persikėlus: kokie pojūčiai apėmė?

Iki persikėlimo į visi tyrime dalyvavę grupinio gyvenimo namų gyventojai gyveno institucinio tipo socialinės globos įstaigose. Jie ten praleido nuo pusės iki 48 metų, o vidutiniškai – 33 metus. Persikėlus net 92 proc. apklaustųjų teigė, kad persikėlus į naujuosius namus jų savijauta pagerėjo.

Savijautos pagerėjimą grupinio gyvenimo namų gyventojai visų pirma siejo su ramybe ir saugumu. Jų teigimu, grupinio gyvenimo namuose mažiau žmonių, triukšmo, chaoso, geresnė psichologinė atmosfera.

Antroje vietoje įvardijamos didesnės saviraiškos galimybės. Pavyzdžiui, viena gyventoja sakė galinti geriau atsiskleisti ir dirbti virtuvės šefe. Taip pat pabrėžiamos įvairesnės veiklos, užimtumo galimybės – gyventojai rūpinasi šuniuku, tvarkosi aplinką.


Toliau kaip svarbus dėmuo pažymimas šeimos modeliui artimas gyvenimas, gyventojai grupinio gyvenimo namus laiko savo namais, o ne įstaiga.

Neįgaliesiems taip pat svarbu, kad gyvendami savo namuose jie yra savarankiški, laisvi rinktis patinkančias veiklas. Įstaigoms būdingas tam tikras režimas, o namuose žmonės įvairiomis veiklomis užsiima savo iniciatyva ir sau priimtinu laiku.

Kaip vieną teigiamų dalykų grupinio gyvenimo namų gyventojai mini galimybę bendrauti, susirasti naujų draugų. Tarkime, į svečius galima pasikviesti giminaičių, draugų, negalią turintys gyventojai, kuriuos sieja meilės ryšiai, gali gyventi kartu.

Dauguma apklausoje dalyvavusių grupinio gyvenimo namų gyventojų sakė, kad naujuose namuose jiems nieko netrūksta, bet kai kurie nurodė susiduriantys su problemomis. Pavyzdžiui, daliai gyventojų nerimą kelią netikrumas, ar tik neteks grįžti gyventi į buvusią institucinę socialinės globos įstaigą, kai kurie yra susirūpinę savo sveikata, nerimą kelia pinigų trūkumas, giminaičių ilgesys.


Tarp ligonių – ligonis, tarp sveikų – sveikas

Grupinio gyvenimo namų gyventojai yra skirtingi tiek pagal savo asmenybę, tiek pagal negalios pobūdį, tačiau dažniausi sveikatos apribojimai susiję su psichikos ar proto negalia. Tai reiškia, kad daliai jų reikia vengti streso, būtina turėti privačią aplinką, kai kuriems reikia nuosekliai lankytis pas medikus, vartoti vaistus, o kitiems to nereikia.

Vertindami sveikatos pokyčius grupinio gyvenimo namų gyventojai minėjo, kad persikėlus sveikata labai pagerėjo, pagerėjo arba greičiau pagerėjo – iš 105 asmenų taip manė 76, likusieji sakė, kad niekas nepasikeitė. Pagerėjimą jie sieja su geresne emocine būsena. Kaip sako vienas gyventojas: „Tarp ligonių – ligonis, tarp sveikų – sveikas“. Ši citata atspindi dažnai specialistų įvardijamą tiesą, kad aplinka lemia žmogaus būseną ir emocijas.

Socialinių darbuotojų nuomone, psichikos sutrikimų turinčių gyventojų sveikatos pagerėjimui didelės įtakos turi gyvenimas ramioje, saugioje, mažiau taisyklių turinčioje aplinkoje. Jie teigia, kad gyvendami grupinio gyvenimo namuose gyventojai pajautė ramybę, todėl pagerėjo psichinė sveikatos būklė. Esant poreikiui žmonės gali leisti laiką savo kambaryje, atsitraukti nuo emociškai sunkesnių situacijų, niekas neįpareigoja laikytis nustatytos dienotvarkės.

Proto negalią turinčių gyventojų sveikatos būklės pokyčius socialiniai darbuotojai aiškina tuo, kad apsigyvenus naujuose namuose pagerėjo nuotaika, susilpnėjo nuotaikos svyravimai, atsirado ramybė, pastovumas, neliko įtampos aplinkoje, mažiau dirgiklių iš aplinkos.



Išaugo savarankiškumas ir pasitikėjimas savimi

Kaip minėta aukščiau, visi grupinio gyvenimo namų gyventojai prieš tai gyveno institucinėje aplinkoje. Nors gyvenimo trukmė didelėje institucijoje skirtinga, tačiau vidurkis – net 33 metai. Tačiau kai kuriose didelėse socialinės globos įstaigose savarankiškumas skatinamas tik labai siaurose srityse – pavyzdžiui, reikėdavo susitvarkyti savo kambarį.

Grupinio gyvenimo namuose neįgalieji atsakingi už visus savo namus, nors gali prašyti socialinių darbuotojų pagalbos. Iš 105 apklaustųjų 71 pamatė teigiamus savo savarankiškumo pokyčius. Net patys klientai sako, kad institucinėje aplinkoje jiems daug kas būdavo paduodama ir padaroma gatavai, o naujuose namuose viskuo reikia užsiimti patiems: gaminamas valgis, tvarkomi namai – bendros erdvės ir savi kambariai, savarankiškai lankomasi mieste, miestelyje ar kaimelyje.

7 gyventojų nuomone, jų savarankiškumas nepasikeitė, nes tą patį jie darė ir stacionarioje globos įstaigoje.

Socialiniai darbuotojai gyventojų savarankiškumą vertina kaip iš esmės padidėjusį. Teigiamus gyventojų su psichikos negalia savarankiškumo pokyčius socialiniai darbuotojai aiškina išaugusiu pasitikėjimu savimi, atsakingumu.

Beje, išaugęs pasitikėjimas savimi turi įtakos ir kitiems gebėjimams: tuomet pagerėja bendravimo įgūdžiai, keičiasi emocijų raiška, išmokstama emocijas valdyti, gerėja socialinė adaptacija.



Santykiai: kodėl jie pagerėjo?

Klausiami apie tarpusavio santykius, dauguma gyventojų minėjo, kad jie labai pagerėjo, pagerėjo ar greičiau pagerėjo – taip manė 74 žmonės iš 105. Likusieji teigė, kad tarpusavio santykiai nepasikeitė.

Santykių pagerėjimą grupinio gyvenimo namų gyventojai siejo su saugumo jausmu, kai jautiesi gyvenantis tarp šeimos narių. Be to, draugystė mezgasi ne minioje, o kamerinėje aplinkoje, kur mažiau žmonių ir ramesnė pokalbiams įkvepianti aplinka.

Santykiai su darbuotojais, gyventojų požiūriu, taip pat pagerėjo. Šitaip manė 93 gyventojai. Iš pačių žmonių reakcijų galima daryti išvadą, kad su darbuotojais atsirado daugiau bendravimo ir daugiau asmeninio dėmesio. Pavyzdžiui, susipykus galima ramiai išsiaiškinti situaciją ir atsiprašyti, nes darbuotojas mažiau skuba, kaskart susiduriant su tuo pačiu žmogumi atsiranda daugiau pasitikėjimo, darbuotojai pataria, kaip gyventojams taupyti.

Kad santykiai keitėsi į gerąją pusę, teigia ir socialiniai darbuotojai. Jų požiūriu, su mažesniu žmonių skaičiumi kur kas lengviau dirbti, netrūksta laiko pokalbiams, išklausymui, galima suteikti reikiamą informaciją ar kitokią pagalbą, kartu pasitarti, kaip spręsti vienus ar kitus klausimus.



Lietuvos Respublikos
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
A. Vivulskio g. 11, LT-03610 Vilnius
socmin.lrv.lt, www.lietuva.lt

Naujausi