Šilokarčemos dvaro savininkas Hugo Šojus

Šiemet sukanka 175 metai nuo valdininko, dvarininko, aktyvaus visuomenininko ir kultūrininko Hugo Šojaus gimimo. Žmogaus, kuris buvo savo krašto, dabartinio Šilutės miesto mecenatas ir filantropas. Ant dvarininko padovanotų žemių iki pat šių dienų stovi svarbūs instituciniai miesto pastatai.

Šojų šeimos istorija
Hugo Šojus (Hugo Scheu) gimė 1845 m. balandžio 1 d. Klaipėdoje, pirklio ir laivininko Arnoldo Karlo Šojaus (Arnold Carl Scheu (1811–1886)) ir Rozetės Cygler (Rossete Ziegler (1825–1848)), Klaipėdos malūnininko dukters, šeimoje.
H. Šojus 1875 m. vedė tėvo draugo, laivininko ir pirklio Johano Šuco (Johann Schutz) bei anglės Marijos Valton (Maria Walton) dukterį Merę Džeinę (Mary Jane (1856–1880)). Būsimas Šilokarčemos dvarininkas susilaukė 3 vaikų.
Žmona Merė Džeinė mirė 1880 m. liepos 13 d., Lėbartų dvare, po jauniausiojo sūnaus Hugo gimdymo praėjus vos šešioms dienoms.
Hugo Šojus, sulaukęs 92 metų, mirė 1937 m. liepos 25 d. Šilutėje. Palaidotas Šilutės dvaro kapinėse.
Jauniausias Šojų sūnus Arnoldas Hugo (g. 1880 07 07), kaip ir jo tėvas, norėjo tapti ūkininku, todėl praktikavosi keliuose dvaruose. Vėliau perėmė tėvo valdytą Lėbartų dvarą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo pašauktas į kaizerinę vokiečių kariuomenę, žuvo pakirstas priešo kulkos prie Verdeno (Prancūzija). 1916 m. gegužės 20 d. Palaidotas Liny-devant-Dun kaimelio (apie 25 km nuo Verdeno) vokiečių kapinėse. Palikuonių neturėjo.
Duktė Elena Merė Džeinė (Ellen Mary Jane (1879–1959)) 1915 m. ištekėjo už vokiečių mokslininko, aukštosios technikos mokyklos profesoriaus ir elektrotechnikos instituto direktoriaus Valterio Rogovskio (Walter Ragowski (1881–1947)), apsigyveno Jenoje, po to Achene (Vokietija), kur ji 1959 m. ir mirė. Palikuonių neturėjo.
Dvarininko H. Šojaus giminę pratęsė vyriausias jo sūnus Erichas Šojus (Erich (1876–1929)), buvęs Šilutės apskrities gydytoju. 1909 m. vedė šveicarę, viešbučių savininko dukterį Helenę Hauser (Helen (1885–1975)). Jiems gimė trys sūnūs: Verneris (Werner (1910–?)), Giunteris (Günther (1912–1998)) ir Hugo (1925–1944). Erichas Šojus 1929 m. birželio 29 d. mirė nuo plaučių uždegimo keliaudamas į Švediją su jaunesniuoju sūnumi Giunteriu. Palaidotas dvaro kapinėse.
Jauniausias Ericho Šojaus sūnus Hugo gimė Šilutėje (1925 08 07). Karo metais kovojęs vermachto gretose, žuvo Priekulėje (Latvija).
Vidurinysis sūnus Giunteris gimė Karaliaučiuje (1912 11 22), baigė Šilutės Herderio gimnaziją, vėliau Miuncheno universitete studijavo miškininkystę. Mirė 1998 balandžio 10 d., buvo palaidotas Denclingene (Badeno-Viurtenbergo žemė).
Vyriausias H. Šojaus anūkas Verneris po senelio mirties paveldėjo Šilutės dvarą. Kaip ir tėvas Erichas, dirbo gydytoju Šilutėje. Po karo pasitraukė į Vokietiją, ten tęsė gydytojo praktiką Borkumo (Žemutinė Saksonija) vaikų sanatorijoje. Mirė XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Šiuo metu Vokietijoje gyvena jo ir viduriniojo brolio Giunterio vaikai bei anūkai, kitaip tariant, H. Šojaus proanūkiai ir vėlesni palikuonys.
H. Šojaus marti, Ericho Šojaus žmona Helenė Šoj kartu su vyriausiu sūnumi Verneriu iki 1944 m. gyveno Šilutės dvare. Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui persikėlė į Vokietiją. Mirė Borkumo saloje (Žemutinė Saksonija) 1975 m. kovo 14 d., sulaukusi beveik 90 metų. Jos palaikai buvo sudeginti, o pelenai išberti į Baltijos jūrą, kurioje, kaip rašoma nekrologe, vietos randa ir tėviškės Šyšos upės vandenys.

Visuomeninė veikla
1862 m. Hugo Šojus baigė aukštesniąją miestiečių mokyklą Klaipėdoje. Baigęs mokslus, 1862–1869 m. tėvo buvo išsiųstas praktikuotis į Lapynų, vėliau į Šernų, Gedminų dvarus. Užsidirbęs pinigų mokslams, 1869–1870 m. du semestrus studijavo Berlyno žemės ūkio institute. Kilus Prūsijos–Prancūzijos karui (1870–1871) grįžo namo, kur keletą metų dirbo Priekulės ir Šilininkų dvarų administratoriumi. 1873 m. uošvio lėšomis iš varžytinių įsigijęs Lėbartų dvarą, tapo dvarininku ir aktyviai įsijungė į valsčiaus bei Klaipėdos apskrities visuomeninį gyvenimą. 1881 m. tapo Dovilų valsčiaus viršaičiu, o 1884 m. buvo išrinktas į Klaipėdos apskrities valdybą, kurios nariu buvo beveik 35 metus. Dirbo įvairiuose apskrities valdybos komitetuose, atsakinguose už apskrities biudžeto planavimą, kasmetinių finansinių ataskaitų teikimą. 1889 m. įsigijo Šilokarčemos (dabar Šilutės) dvarą. 1892 m. buvo išrinktas ir į Šilutės apskrities valdybą.
Po Pirmojo pasaulinio karo, Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos, jį administruoti buvo paskirta Prancūzijai. 1920 m. vasario 17 d. naujoji valdžia įteisino vokiečių įkurtą 7 narių Darbo komitetą – jį pavadino Direktorija. H. Šojus buvo pirmosios direktorijos narys, tapo Žemės ūkio rūmų steigėju ir prezidentu. 1926 m. trumpam buvo išrinktas Šilutės apskrities viršininku.
H. Šojaus interesai ir veikla neapsiribojo vien pareigomis valstybės tarnyboje. Jis buvo daugiau nei dešimties draugijų narys bei užėmė atsakingas pareigas kitose visuomeninėse organizacijose. Iš jų galima paminėti Klaipėdos ir Šilutės apskričių Žemės ūkio draugijas, Klaipėdos ir Šilutės gražinimo bei Šilutės šaulių draugijas. Žinoma, kad 1887–1912 m. Hugo Šojus buvo Šiaurės Vokietijos draudimo nuo krušos direktorius Klaipėdos, Šilutės, Tilžės, Ragainės ir Pakalnės apskritims, draudimo nuo gaisro komisaras Klaipėdos apskričiai, Pelkių apsaugos komisijos narys, o nuo 1893 m. buvo paskirtas civiliu komisaru Šilutės apskričiai, atsakingu už arklių sutelkimą karo atveju. Taip pat žinoma, kad dvarininkas prisidėjo administruojant Šilutės durpių kraiko fabriką (buvo įmonės akcininkas, o nuo 1908 m. jai vadovavo), dalyvavo Rytų Prūsijos siaurųjų geležinkelių akcinių bendrovių valdybų veikloje.
Aukščiausiu karjeros pasiekimu pats H. Šojus laikė didžiausio Rytų Prūsijos provincijos žemės ūkio kredito ir draudimo instituto – Rytų Prūsijos žemvaldžių bei dvarininkų organizacijos prie Žemės ūkio ministerijos – generalinio direktoriaus postą (1921–1925).
Apie H. Šojaus visuotinį pripažinimą liudija faktas, kad tarpukariu, dvarininkui dar esant gyvam, jo vardu buvo pavadintos gatvės Šilutėje (1924) ir Klaipėdoje (1933). Itin reikšmingas pačiam dvarininkui buvo Karaliaučiaus universiteto pripažinimas 1922 m. – už nuopelnus krašto kultūrai bei ekonomikai jam buvo suteiktas filosofijos garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis.

Kultūrinė veikla
Amžininkų H. Šojus buvo pripažintas ne vien valdžios elito atstovu – jis buvo žinomas ir kaip aktyvus kultūrininkas. Dvarininkas buvo Tilžės Lietuvių literatūrinės draugijos, Karaliaučiaus senovės draugijos „Prūsija“, Įsruties senovės draugijos, Antropologijos, Botanikos, Šeimos istorijos tyrinėtojų ir kt. draugijų narys.
H. Šojus priklausė prūsiškuoju patriotizmu pasižymėjusiam Rytprūsių intelektualų ratui, kurie itin domėjosi senąja Prūsijos valstybės ir jos gyventojų istorija, užsiėmė moksline, praeities reliktus konservuojančia, fiksuojančia, kraštotyrine veikla. Ypatingas dėmesys anuomet buvo rodytas „mirštančios tautybės“ – lietuvininkų, kurie buvo laikomi senųjų prūsų palikuonimis, kultūrai.
Ankstyviausiai pastebima dvarininko lituanistinė veikla. Lietuviškai jis buvo pramokęs dar praktikuodamasis Klaipėdos krašto dvaruose, kuriuose pradėjo užsirašinėti kasdien girdimas lietuviškas dainas bei patarles. Netrukus jis jau buvo surinkęs nemenką lietuviško folkloro rinkinį, kurį siuntė net Karaliaučiaus universiteto profesoriui Georgui Neselmanui (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann).
Svarbių kalbotyros metodinių dalykų, o taip pat profesionalumo lituanistinėje veikloje dvarininkui suteikė pažintis su Karaliaučiaus universiteto rektoriumi, kalbotyrininku ir archeologu prof. Adalbertu Becenbergeriu (Adalbert Bezzenberger). Pastarasis H. Šojų paskatino domėtis priešistorės radiniais ir lietuvių etnografiniais daiktais.
Iš pradžių dvarininkas surinktas muziejines vertybes perduodavo Karaliaučiaus, Įsruties muziejams, vėliau įvairias antikvarines vertybes ir iškasenas ėmė kaupti pats. XIX a. pabaigoje Šilutės dvaro rūmų dviejuose kambariuose įkūrė privatų muziejų, kuriame buvo sukaupta ir eksponuojama lituanistikos, etnografijos ir archeologijos kolekcija. H. Šojus mielai priimdavo ekskursijas ir atskirus lankytojus, kurie domėdavosi šio krašto praeitimi, viską parodydavo ir paaiškindavo. Tai buvo įrodymas, kad jis rinkinius laikė ne tik savo malonumui, o mokslui ir visuomenei.
Kuriant muziejų, kaupiant archeologinius radinius aktyviai dalyvavo dvarininko vyriausias sūnus Erichas. Iš pradžių jis buvo profesoriaus A. Becenbergerio archeologinių tyrinėjimų asistentas, vėliau kasinėjimų ėmėsi pats.
Tėvo ir sūnaus kurtoje muziejaus kolekcijoje svarbią vietą užėmė etnografijos rinkinys. Gausiausia buvo XVIII–XIX a. baldų, įvairių buities rakandų, darbo įrankių, moteriškų ir vyriškų drabužių, audinių, aprangos detalių ir apšvietimo prietaisų (sietynų) rinkiniai. Apie šią kolekciją rašoma tuometinėje spaudoje, laikraščiuose „Lietuva“ 1924, 1926, 1928 metais.
Dr. J. Basanavičius straipsnyje „Prie Tautos muziejaus“ 1924 m. išsamiai aprašo ir išvardina, kas buvo sukaupta H. Šojaus kolekcijose. Jis mini, kad nors archeologijos skyrius buvo gausus ir vertinimas, tačiau tokia pat puiki ir vertinga buvo etnografijos kolekcija. Joje buvo „senoviškos spintos, „abrusnyčios“, stalai. Senoviški moterų ir vyrų drabužiai, sijonai, žiurstai, pančiakos, naginės, moterų ir mergų galvų parėdai, muturai, skepetos ir skepetaitės, marškiniai, rankšluoščiai ir kt.“ Šioje kolekcijoje taip pat buvo įvairių virtuvės indų. Ypač vertinamas audeklų ir audinių rinkinys, kurio ornamentais negalima atsigėrėti, ir rinktinių juostų kolekcija su įaustais dainų posmais.
Reikėtų pabrėžti, kad visos sukauptos muziejinės vertybės buvo kruopščiai tvarkomos ir turėjo savo metrikas.
Be archeologijos ir etnografinio rinkinio H. Šojus turėjo sukaupęs vertingą knygų, dokumentų kolekciją. Joje buvo tokios antikvarinės vertybės kaip 1591 m. išleisti Jono Bretkūno „Postilės“ du tomai, Alberto Vijūko-Kojelavičiaus 1650 m. lotyniška „Lietuvos istorija“, 1684 m. išėjusi Kristupo Hartknocho (Christoph Hartknoch) „Prūsijos istorija“, Simono Daukanto (Jokūbo Laukio slapyvardžiu) 1845 m. išleistas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir kitos knygos.
Kaip kartografinę retenybę reikia nurodyti trečios laidos (1629) Kasparo Henenbergerio (Casparus Hennenberger) didįjį Prūsijos žemėlapį. Iš lituanistikos raštų, buvusių dvarininko bibliotekoje, galima paminėti Frydricho Kuršaičio, Augusto Šleicherio (Schleicher), Viliaus Kalvaičio, Jono Basanavičiaus, vokiečių kalbininko Kristiano Brugmano (Brugmann), A. Becenbergerio ir kt. darbus. Verta pažymėti, kad H. Šojus buvo surinkęs Karaliaučiaus senovės draugijos „Prussia“, o taip pat Karaliaučiaus Gamtos-ekonominės draugijos bei Tilžės Lietuvių literatūrinės draugijos leistų periodinių leidinių pilnus komplektus. Be kitų vertingų leidinių, dvarininkas buvo apsirūpinęs ir naujausia paminklotyrine bei paminklosaugą propaguojančia literatūra.
Dvarininko ilgamečio lituanistinio darbo rezultatai buvo paviešinti 1912 m., kai Heidelberge lietuvių ir vokiečių kalbomis buvo išleista jo surinktų žemaitiškų pasakų knyga „Pasakos apie paukščius“. Prie knygos pasirodymo daug prisidėjo prof. Albertas Kuršaitis, kuris buvo pagrindinis leidinio redaktorius. Jis išvertė visas pasakas į vokiečių kalbą, didžiąją dalį pasakų teksto sukirčiavo.
Nors tuometinėje spaudoje nebuvo aprašoma, tačiau Šojų šeima buvo sukaupusi ir itin vertingą augalų rinkinį. Augalai rinkti 1850–1912 metais. Pagrindinės rinkimo vietos yra Rytprūsiuose (Klaipėdos ir Tilžės apskritys), Vakarų Prūsijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir Norvegijoje. Herbariume sudėta dumblių, kerpių, asiūklių, paparčių ir žiedinių augalų pavyzdžių. Šiandien H. Šojaus augalų herbariumas – seniausias išlikęs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios augalų rinkinys iš Prūsų Lietuvos. Vertinant Lietuvos mastu, tai trečias pagal senumą rinkinys po Vilniaus universiteto herbariumo (XVIII a. pabaigos ir XIX a.) ir Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto augalų rinkinio (XX a.).
Muziejaus kolekcijų vertingumą ir svarbą pabrėžia tai, kad muziejuje lankėsi žymūs to meto Vokietijos ir Lietuvos kultūros bei politikos veikėjai: Vokietijos kronprincas Joachimas, Karaliaučiaus universiteto rektorius A. Becenbergeris, Rytų Prūsijos provincijos vyr. prezidentas P. Moltkė, J. Basanavičius, prof. Eduardas Volteris, Lietuvos prezidentas Kazys Grinius, ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, Klaipėdos krašto gubernatorius Antanas Merkys ir kt.
Ypač daug H. Šojus prisidėjo steigiant lietuviškus muziejus po atviru dangumi Tilžėje (1905 m.) ir Karaliaučiuje (1912 m.). Jis ne tik nubraižė lietuviško namelio Tilžėje projektą, tačiau ir pats pasirūpino jo vidaus apstatymu. Šio namelio prototipą galima pamatyti Šilutės Hugo Šojaus muziejuje.
Antrojo pasaulinio karo metais tėvo ir sūnaus Šojų formuotas dvaro muziejus ir su dideliu atsidavimu kauptos vertingos senienos dvaro paveldėtojui pasitraukus į Vokietiją liko be priežiūros. Apleistas dvaras buvo nuniokotas, nemažai muziejinių eksponatų išgrobstyta. Pokariu didelė ir vertinga dvaro muziejaus dalis 1945–1946 m. buvo pergabenta į Vilnių. Iš surinktų likusių eksponatų 1949 m. buvo įkurtas Šilutės kraštotyros muziejus.
2015 m., baigus restauruoti Šilutės dvaro kompleksą ir perkėlus muziejines kolekcijas į jį, pasikeitė ir muziejaus pavadinimas, – tų pačių metų balandžio 9 d. jam suteiktas Šilutės Hugo Šojaus muziejaus vardas. Dar 1929 m. į pasiūlymą perduoti dvaro kolekciją steigiamam Tautos muziejui Kaune H. Šojus yra raštu atsakęs, kad jo muziejus neįsivaizduojamas be dvaro. Taigi, muziejaus grįžimas į dvaro rūmus yra logiškas muziejaus kūrimo užbaigimas.

Krašto ir Šilutės miesto mecenatas
Svarbiu įrašu H. Šojaus biografijoje anuomet ir šiandien yra laikomas jo nenuginčijamas indėlis į Šilutės miesto plėtrą, jo infrastruktūros vystymą. Dvarininkas šiandien pelnytai vadinamas Šilutės miesto kūrėju bei vystytoju. Miesto dalies plėtra, visų pirma, buvo susijusi su H. Šojaus, kaip naujo Šilutės (Šilokarčemos) dvaro savininko, ūkine veikla. Apie 1530 ha dydžio kilmingas Šilutės dvaras savo žemėmis tarsi salą buvo apsupęs ir įrėminęs Šilutės miesto dalį – Šilokarčemos dvaro gyvenvietę. Ankstesni dvaro savininkai nepardavinėjo žemės norintiems čia statytis ir kurtis, dėl to gyvenvietė merdėjo ir menko. Miesto centras pamažu kėlėsi į Žibus. 1889 m. įsigijęs dvarą, H. Šojus, stengdamasis nugyventą ir nerentabilų dvarą kuo greičiau atstatyti ir prie jo priartinti svarbiausias miesto įstaigas, žemės sklypus ėmė nuomoti, pardavinėti ir dovanoti.
Itin svarbus Šilutės miesto raidai buvo dvarininko sprendimas bendruomenės naudai atsisakyti žemės plotų abipus kelio Žibai–Šilokarčema. Ši vietovė iki tol buvo tuščia, maždaug 1,5 m žemiau kelio sankasos, būdavo dažnai užliejama potvynių, dėl to netinkama statyboms. Dvarininkas savo iniciatyva ir lėšomis (jam tai atsiėjo apie 40 tūkst. markių) nusamdė verslovininką, kuris per 3 metus minėtus žemės plotus paaukštino, nuo Šyšos upės privežęs apie 80 tūkst. m3 žemių. Dalį naujai suformuotų žemės sklypų H. Šojus padovanojo liaudies mokyklos (1 ha), gimnazijos (4 ha), pašto ir gaisrinės (po 0.25 ha), evengalikų bažnyčios ir klebonijos (1 ha), siaurojo geležinkelio ir jo stoties statyboms (7 ha). Likusią dalį nebrangiai pardavė privatiems asmenims gyvenamųjų namų, komercinių įmonių pastatų statybai. Taip nauji pastatai vizualiai sujungė Šilokarčemos ir Žibų gyvenvietes, o administracinis centras kartu su žinybinėmis įstaigomis buvo pritraukti arčiau dvaro.
Dvarininko geranoriškumo dėka Šilutė buvo įjungta į Rytų Prūsijos siaurųjų geležinkelių bei susisiekimo vandeniu tinklą. Kaip pažymėjo pats H. Šojus, jam nesutikus skirti žemės, nebūtų pavykę įrengti Šyšos senvagėje uosto ir siaurojo geležinkelio linijos su stotimi. Minėtiems objektams dvarininkas paaukojo virš 9 ha dvarui priklausiusių žemių.
Svarus jo įnašas buvo padarytas siekiant išlaikyti Šilutės miestą kaip didelį prekybinį centrą. XX a. pradžioje tuometinė Šilutės turgavietė dėl savo riboto ploto nebetenkino apskrities prekybinių poreikių ir jai grėsė pavojus tapti vien tik vietinės reikšmės prekių realizavimo punktu. H. Šojus iš dvaro žemių turgavietės išplėtimui padovanojo apie 3,5 ha žemės. Dėl to galėjo susiformuoti atskiros specializuotos turgavietės: žuvų, mėsos, medienos, šieno ir kt. Galima dar pridurti, kad netoli prekyvietės, ant dvaro žemės, buvo pastatyta apskrities valdyba ir ligoninė.
Nereikia pamiršti ir 1926 m. miesto bendruomenei iš dalies dovanoto bemaž 50 ha Varnamiškiu vadinto miškelio palei Šyšos upę su įrengtomis promenadomis, beržų alėjomis, pakelės suolais, tilteliais. Paties dvarininko paskaičiavimu, Šilutės miestui jo atliktų darbų ir dovanotos žemės vertė sudarė apie 200 tūkst. markių, o gautos pajamos už parduotus sklypus vargiai siekė 5 proc. minėtos sumos. Drąsiai galime teigti, kad didelė ir svarbi Šilutės miesto centrinė dalis šiuo metu stovi ant buvusių dvaro žemių.
H. Šojus į Šilutės, taip pat Rytų Prūsijos istoriją įėjo ir kaip asmuo, kuris neremiamas valstybės pirmasis Rytprūsiuose sėkmingai išvystė kolonizacinę veiklą. Nederlingas dvaro žemes, kurios netiko nei nuomai, nei įdirbimui, suskirstęs į sklypus po 3–6 ha, palankiomis sąlygomis pardavė naujakuriams. Dvarininko plytinė tiekė plytas ir čerpes, o iš jo miško buvo galima pigiai įsigyti statybinės medžiagos. Kad kolonistai nepatirtų nepritekliaus ir neatsidurtų vargingoje padėtyje, dvarininkas teikė ilgalaikes mažaprocentes paskolas. Tokiu būdu be valstybės įsikišimo 400 ha teritorijoje buvo suformuota 120 šeimų nausėdija, iš jų didžiausia (apie 70 šeimų) įkurta Šilutės dvarui priklausiusio Urbiškių (dabar Armalėnai) palivarko žemėse.
Apibendrindami galime sakyti, kad Hugo Šojaus nuopelnai visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje buvo reikšmingi ne tik Šilutei, šiam Mažosios Lietuvos kraštui, bet ir visos Lietuvos kultūrai. Iškili jo asmenybė ir darbai iki šių dienų primena, koks brangus dvarininkui buvo savas kraštas, jo plėtra ir klestėjimas. Ne veltui šiandien Hugo Šojus vadinamas Šilutės miesto mecenatu.

Naujausi