Ar kada nors susimąstėte kada ir kiek save ribojame? Kada ir kiek pasakome norėčiau, bet, nes arba nežinau... Noriu, bet... Ištrinkite šiuos žodžius iš savo sąmonės, neribokite savęs! Protas duoda visas galimybes, jei tik gebame juo pasinaudoti, o naudotis juo būtina, jei norime išpildyti savo svajones, norus. Kodėl mes save ribojame dėl kažkokių stereotipų, įsitikinimų, kvailų baimių, visuomenės spaudimo ar panašiai...

Jei norite, tai pirmyn tikslo link ir drąsiai siekite to, ko kiti net pasvajoti bijo. Bandyk, jei turi nors menkiausią norą tai patirti, tu nežinai, gal tai tavo aistra, pašaukimas. Susidūrei su sunkumu? Tada reikės proto pagalbos – Tikrąjį Aš (siela) atskirti nuo fizinio kūno ir skausmas liks kažkur toli nuo tavęs, atsivers atgamtinės galimybės, kurių kiekvienas iš mirtingųjų norėtų tai patirti. Neribokime savęs ir darykime stebuklus.

Esu laimingas, kad mano mokiniai pasirįžo patirti mažą stebuklą, nueiti iki Žagarės pėsčiomis. Stebuklas todėl, kad pėsčiųjų žygyje dalyvavo 7 pradinių klasių mokiniai (iš kurių 3 pirmokai ir 1 mergaitė dar lankanti darželį) ir dar dvi žygeivės, kurios šiais metais baigė 5 klasę. Dar du mokiniai iš Ramučių gimnazijos su dviračiais važiavo į Žagarę, nes žygiui prasidėjus jie dalyvavo kitame renginyje. Iš viso turistinėje kelionėje dalyvavo 14 (iš jų 11 sportininkų iki 29 metų amžiaus) Akmenės rajono stalo tenisininkų iš Akmenės, Naujosios Akmenės, Sablauskių k., Akmenės II kaimo. Taip pat žygyje dalyvavo ir 2 NVŠ „Stalo teniso pradžiamokslis“ mokiniai.

Žygis, kurio tikslas – skatinti jaunimą aktyviai poilsiauti, per fizinį aktyvumą ugdyti valią, stiprinti pasitikėjimą savimi, pažymėti 2018-2019 metų stalo teniso treniruočių ir varžybų sezono pabaigą, vyko 2019 m. birželio 21-22 dienomis.

Eiti pėsčiomis atrodo nuobodus procesas, bet potyris buvo visai kitas. Buvo labai smagu gėrėtis gamtos vaizdu, saule, debesimis, pievomis, ūkininkų pasėliais. Buvo smagu išeiti iš komforto zonos ir pasinaudoti „eko tualetu“, kai tiesiog pajauti, kad esi gamtos dalis... Smagus jausmas šnekučiuotis, artimiau vienas kitą pažinti, juokauti, dainuoti, šokti, dalintis ir padėti vienas kitam, visą tai teko patirti ilgos kelionės metu. Buvo karšta, todėl dažnai reikėjo „pilti į save degalų“, gėrėme daug vandens, reguliariai maitinomės, nes visi norėjo pasiekti Žagarę pėsčiomis ir parėjus namo paklausti tėvelių, ar jie kada nors tiek nuėjo, kai lauke +26... Daugelis tėvelių mano, kad jų vaikai maži, atitinkamai ir elgiamasi su jais, kaip su mažais. Aš kitokius juos pažįstu... Man jie jau dideli, kurie žiūri man į akis ir sako, treneri, aš noriu, aš galiu ir aš jais tikiu... Aš jiems leidžiu, nes aš pasitikiu jais. Noriu, kad jie susidurtų su gyvenimiškais sunkumais ir matyti kaip jie auga, kaip jie pasiekia tikslus ir kyla jų pasitikėjimas, savivertė, išvysti nušvytimą jų akyse. Tėvelių meilė milžiniška, jie dėl vaikų daug ką gali padaryti, o gal net ir viską, bet ar tai teisinga meilės išraiška?. Gerbiu tuos tėvelius, kurie rūpinasi savo vaikais, tik mielieji, duokite vaikams daugiau laisvės, leiskite jiems klysti, bendraukite su jais kaip su dideliais. Visi vaikai, kurie dalyvavo žygyje yra nuostabūs, pasitikintys, stiprūs, valingi, draugiški, supratingi, šmaikštūs, aš juos myliu.

Mūsų kelionė į Žagarės poilsiavietę truko 11 valandų, viena mergaitė nutraukė žygį nuėjus 19 km, bet jai dar viskas priešaky, nes ji dar lanko darželį. Įsivaizduojate, darželinukė įveikė 19 km...? Per tokius karščius kažkam ir iš suaugusiųjų jau būti stebuklas, labai ja didžiuojuosi. Daugiau visi mokiniai įveikė šį atstumą. Pirma, ką mes darėme nuėję, tai maudėmės, nes reikėjo atgauti jėgas, tada įsikūrėme stovyklavietėje, kūrėme laužą, kepėme šašlykus, valgėme, bendravome. Didžiuojuosi savo mokiniais, nes jie patys savarankiškai viską darė, aš tik padėjau užkurti laužą, toliau viską patys, nes jie dideli... Puikiai jiems sekėsi, mėgaujausi jų savarankiškumu.

Rytas buvo sunkus treneriui, taip supratau išlindęs iš palapinės, nes beveik visi vaikai jau laukė manęs ir mankštos. Maloniai buvau nustebintas, prabėgome pušyne apie 2 km., nusiprausėme, sutvarkėme stovyklavietę ir judėjome link Žagarės į „Švedlaukio“ kavinę, kurioje mūsų laukė pusryčiai. Po jų keliavomė į Žagarės dvarą, kuriame prabuvome visą valandą, gidė Modesta papasakojo šio dvaro istoriją, kuri visus sužavėjo. Buvo įdomu pamatyti jame eksponuojamus medžiotojų įspūdingus trofėjus ir moderniai bei sumaniai pateiktą Žagarės miestelio istoriją mažuosiuose dvaro kambarėliuose.

Nepajutome, kaip atėjo pietų metas, grįžome prie Žagarės tvenkinio, leidau vaikams pasidžiaugti vandeniu, pasiplaukioti, atvėsti nuo alinančių karščių. Link namų pajudėjome labai vėlai, tik 15.30 val. Dėl laiko stygiaus iki namų pėsčiomis neparėjome, teko grįžti automobiliu namo, bet antrąją dieną spėjome nueiti dar 20 km. Buvo taip, kad kai kurie žygeiviai buvo pasipiktinę, kad važiuojame namo, nes koks čia žygis, kad nepasiekiame savo tikslo iki galo. Bet nuraminau tuo, kad tai nepaskutinė mūsų kelionė.

Mano didvyriai, kurie dalyvavo žygyje: Vita Guginytė (3 kl., per abi dienas įveikė 52 km.), Viktorija Rašinskytė (5 kl., 52 km.), Elijus Antanaitis (3 kl., 52 km.), Gabija Sarapinaitė (3 kl., 52 km.), Arūnė Voraitė (1 kl., 52 km.), Jogailė Putriūtė (5 kl., 52 km.), Bernardas Bertašius (1 kl., per vieną dieną 36 km.), Vytautė Rupeikaitė (1 kl., per vieną dieną 32 km), Paula Barauskaitė (paruošiamukų grupė, per vieną dieną 19 km.), Gabrielė Strodomskytė (Ramučių gimnazija 1 kl., 64 km., važiavo dviračiu), Jokūbas Zaveckis (Ramučių gimnazija 1 kl., 32 km, važiavo dviračiu). Maži vaikai, dideli darbai... Kiekvienam iš jų buvo įteiktas šio žygio įveikto atstumo atminimo pažymėjimas, kuris ilgam primins šiuos potyrius.

Žygis buvo finansuojamas iš 2019 metų Akmenės rajono savivaldybės jaunimo iniciatyvų ir laisvalaikio užimtumo plėtojimo programos „Mažoji raketė – 24 metų gimtadienis“.

Dėkoju visiems prisidėjusiems prie šio žygio, tai Akmenės rajono savivaldybės jaunimo iniciatyvų ir laisvalaikio užimtumo plėtojimo programai, Akmenės rajono stalo teniso klubo „Mažoji raketė“ klubo pirmininkei Loretai Avelienei už organizacinius reikalus ir budėjimą kelyje.

Dėkoju mokinių tėveliams, kad patikėjote savo atžalas man, kad suteikėte jiems galimybę patirti neišdildomų įspūdžių. Ir didžiausia pagarba mano auklėtiniams, kurie yra geriausi ir šauniausi. Jie yra kantrūs, ištvermingi, draugiški, paklusnūs, atkaklūs, tiesiog geri mokiniai, su kuriais man yra labai malonu dirbti.

Visos ribos – tik mūsų protuose... Norėkime, tikėkime, siekime, niekada nepasiduokime ir mėgaukimės sėkme!

Daugiau nuotraukų ieškokite www.mazojirakete.com

Akmenės rajono sporto centro stalo teniso mokytojas Kęstutis Barauskas

Naujausi