Visa Lietuva pašiurpo nuo 1991 metų Sausio 13-osios tragiškų įvykių. Kruvinos aukos, brutali jėga vienijo Lietuvos žmones ginti savo teisę į nepriklausomą ir laimingą gyvenimą. Todėl Mažeikių Sąjūdžio grupės pakviesti vasario 7 dieną mes, laižuviškiai, vykome prie Parlamento. Važiavome septyni: Norbertas Jablonskis (Laižuvos kolūkio agronomas), Rimantas Krišmontas (Laižuvos kolūkio vairuotojas), Drąsutis Liaugminas (Laižuvos kolūkio sandėlininkas), Aleksandras Paulauskas (Laižuvos kolūkio mechanizatorius), Vincas Petrikas (Auksodės kolūkio saugumo technikos inžinierius), Augustinas Rimas (Laižuvos kolūkio saugumo technikos inžinierius) ir aš, Jonas Skabickas, (Laižuvos devynmetės mokyklos mokytojas).

Pamenu, kaip tądien prie Parlamento išvydome didžiulę žmonių minią. Degė laužai. Ant tvorų, sienų – daug transparantų, šūkių, plakatų. Juose – raginimai svetimą armiją nešdintis iš Lietuvos, iš tolo šmėžavo Gorbačiovą išjuokiančios karikatūros… Jaudinančiai atrodė vaikų piešiniai. Pastebėjome ant medinių stulpų vinimis prikaltus sovietinius pasus, karinius bilietus – jų buvo išties daug.

Žmonės noriai bendravo, dalijosi karšta arbata, sumuštiniais. Jaunesnieji mūsų grupės vyrai buvo nusivesti į štabą, o iš ten jie jau pasirodė vilkintys Raudonojo kryžiaus uniformas – taip jie tapo sanitarais. Aikštėje sutikome ir grupę Mažeikių bažnyčios choristų, giedančių giesmes. Tarp giedotojų pamatėme ir Drąsučio žmonos Aldonos brolį Vytautą Gargasą. Budėjimo naktis buvo šalta, tačiau žmones šildė ne tik arbata ar laužai, bet ir tikėjimas, kad sugebės apginti savo siekį savarankiškai gyventi laisvoje Lietuvoje.

Iš ryto nuvykome ir prie užgrobto TV bokšto. Ten žuvusiems atminti padėjome gėlių prie Nukryžiuotojo skulptūros. Matėme tautiečių apsuptą bokštą ir susitraukusius sovietų desantininkus, kurie gūžėsi nuo prakeiksmų, sklindančių iš laisvų žmonių lūpų.
Eina laikas, bet prisiminimai apie jaudinančią istorinę kelionę neblėsta.


Buvęs Laižuvos devynmetės mokyklos mokytojas Jonas Skabickas

Naujausi