Remiantis Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, ateityje Lietuvoje 21 proc. dabartinių darbo vietų gali nebelikti dėl funkcijų automatizavimo, dar 41,9 proc. darbo vietų procesai gali reikšmingai keistis. Tačiau tai nereiškia, kad darbo vietų turėsime mažiau nei dabar. Priešingai – tai reiškia, kad bus sukurtos naujos darbo vietos, kurioms bus reikalingi naujus įgūdžius turintys ir aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai, nors nemažai jų stokoja reikiamų įgūdžių jau dabar.

Apie tai buvo diskutuojama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos surengtoje aukšto lygio tarptautinėje konferencijoje Vilniuje „Skaitmenizacijos įtaka darbui: kokie sprendimai tiktų visiems?“.

Pasak Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio, skaitmenizacija, darbo automatizavimas, robotizacija bei dirbtinio intelekto naudojimas yra teigiamos tendencijos, nes prisideda prie darbo našumo augimo, visuomenės gerovės, leidžia sutaupyti daug laiko, kuris gali būti skiriamas laisvalaikiui ar šeimai, bei susitelkti ties daugiau kūrybos reikalaujančiomis užduotimis atsisakius mechaninių darbų. Tačiau šie pokyčiai labiau palankūs aukštos kvalifikacijos darbuotojams, kurie ir šiaip linkę nuolat tobulinti savo įgūdžius, nei rutininius darbus dirbantiems žmonėms – tokių darbuotojų darbo vietos gali išnykti, todėl jiems gali tekti mokytis iš naujo.

„Tai reiškia, kad valstybės, tarp jų ir Lietuva, turės skirti didžiulį dėmesį nuolatiniam darbuotojų mokymui, investuoti į perkvalifikavimą, užtikrinti realų mokymąsi visą gyvenimą. Keičiantis darbo aplinkai, darbuotojams gali tekti ne kartą keisti darbo kryptį, įgyti naujų įgūdžių, o tai reikalauja intelektinių asmens pastangų, laiko, resursų ir motyvacijos. Švietimo ir socialinės apsaugos sistemos turės gebėti prisitaikyti prie šių tendencijų“, - sako L. Kukuraitis.

EBPO duomenimis, aukštos kvalifikacijos darbuotojai apie 40 proc. labiau linkę dalyvauti įvairiuose mokymuose nei žemos kvalifikacijos darbuotojai, todėl keičiantis darbo aplinkai valstybės turės sugalvoti naujų būtų, kaip į mokymąsi įtraukti tuos žmones, kurie naujų įgūdžių įgijimu yra suinteresuoti gana menkai.

Kitas iššūkis – naujos darbo formos, kurios vis labiau tolsta nuo tradicinių darbo santykių. Savarankiškai dirbantys asmenys ne visuomet gali džiaugtis tomis pačiomis socialinėmis garantijomis nei pagal tradicines darbo sutartis dirbantys darbuotojai, nes dėl tam tikrų priežasčių renkasi daugiau uždirbti nei užsitikrinti saugias darbo sąlygas ir socialines garantijas. Per skaitmenines platformas paslaugas tam tikroje teritorijoje teikiantys darbuotojai dažnai nė nežino, kas yra jų darbdavys, vadinasi, nė negali derėtis dėl darbo sąlygų, tokiems darbuotojams sunkiau sudaryti kolektyvinius susitarimus.

Nestandartiniais pagrindais dirbantys darbuotojai pasaulio mastu nėra siauras fenomenas ir kyla daug klausimų, kas pasirūpins šiais žmonėmis, jeigu jie praras darbą ar susirgs, kai jie pasens. Socialinės apsaugos sistemų prisitaikymą prie šių pokyčių stabdo netgi tai, kad savarankiškai dirbantys asmenys, pagal laikinus kontraktus dirbantys darbuotojai ar teikiantieji paslaugas per skaitmenines platformas net 50 proc. yra mažiau linkę vienytis į judėjimus, organizacijas ar asociacijas ir ginti savo interesus.

„Kai egzistuoja galimybė dirbti bet kuriuo norimu paros metu ir bet kurioje vietoje – tai yra laisvė. Bet kai kas nors reikalauja, kad dirbtum bet kuriuo paros metu ir bet kurioje vietoje, nes, priešingu atveju bus pasirinktas kitas paslaugos teikėjas – tai jau nėra visiškas nepriklausomumas“, - teigia L. Kukuraitis.

„Padėtį dar iš dalies apsunkina ir tai, kad naujus iššūkius pasitinkame neišsprendę senųjų: daugelyje Europos valstybių visuomenės sensta, pastebimi nemaži skirtumai tarp moterų ir vyrų darbo užmokesčio už tą patį darbą, darbo rinkoje vis dar egzistuoja diskriminacija ir segregacija. Iš esmės tai reiškia, kad valstybės susiduria su daugiau iššūkių vienu metu“, - sako socialinės apsaugos ir darbo ministras.

Tarptautinė konferencija apie skaitmenizacijos įtaką darbui Lietuvoje surengta minint Tarptautinės darbo organizacijos veiklos šimtmetį, kurio pagrindinė tema – darbo ateitis. Ši organizacija įkurta 1919 m. ir yra vienintelė trišalė Jungtinių Tautų rėmuose veikianti agentūra, kuri vienija vyriausybių, darbdavių ir darbuotojų atstovus.

Tarptautinė darbo organizacija ragina valstybes didžiausią dėmesį skirti į žmogų orientuotai darbo ateičiai: tai yra investuoti į darbuotojų gebėjimus, stiprinti institucijas, kurių pagrindinės užduotys susijusios su darbo aplinkos gerinimu ir darbuotojų teisių užtikrinimu, remti tas sritis, kuriose užtikrinamas ilgalaikis darbas ir tinkamos darbo sąlygos.

Naujausi