Diana Monkevičiūtė: „Dailės terapijoje neigiamų komentarų negali būti!“

Naujienos: Asmenybės , 2022-02-27 16:54
El. pašto adresas: zemaitija.lt@gmail.com
Vietovė: Klaipėdos m.

Grafikė, iliustratorė, dailės terapijos magistrantė, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Meno kiemo rezidentė Diana Monkevičiūtė: „Dailės terapija gali išlaisvinti kūrybines galias, kurios tau atskleis dar nepažintą savąjį „Aš“.

Kas lėmė jūsų pasirinkimą tapti grafike, kūrėja, dailės terapeute?

Baigiau Kauno dailės gimnaziją ir mano kūryboje visada svarbiausia buvo piešinys, per kurį norėdavau perteikti savo mintį. Mokykloje labai mėgau kurti, rašyti istorijas, o tai, kad galiu jas iliustruoti – džiugino, nes jau tada vienas mano pomėgis papildė kitą.

Paauglystėje važiuodavau į stovyklas ir ten bendraamžiams vesdavau dailės užsiėmimus. Labiau mėgstu kurti nei mokyti apie kūrybą, bet esu įsitikinusi, kad kūryba nėra skirta tik kuriančiajam, todėl noras dalintis žiniomis laimi.

Niekada nebandžiau savęs įsprausti į rėmus ir dirbti tik su grafika. Vis dėlto tradicinė grafika man įdomi, nes joje yra labai daug chemijos, rūgščių, šveitimo, gramdymo, jos procesai – mistiniai ir smagūs.

Dailės terapijos magistro studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete pasirinkti paskatino laimėta rezidencija Prancūzijoje, kur prisidėjau prie socialinių projektų įgyvendinimo, buvau įtraukta į dailės terapijos sesijas mokyklose ir supratau, kad ji yra plačiai paplitusi ir įprasta švietimo sistemoje. Tikiuosi, kad kada nors taip bus ir Lietuvoje.

Kokia tema rašote magistrinį darbą?

Studijos išties sudėtingos, didžiąją jų dalį sudaro psichiatrijos, psichologijos ir dailės terapijos paskaitos. Šiuo metu rašau baigiamąjį magistro darbą, kurio tema – „Paauglių, sergančių cukriniu diabetu, psichoemocinės būklės kaita taikant dailės terapiją“. Jaunuoliai, sergantys lėtinėmis ligomis, turi didesnį polinkį sirgti depresija, susiduria su elgesio, emocijų problemomis, nes visą laiką turi gyventi kontrolėje, nors paauglystė yra maištavimo amžius.

Kas yra dailės terapija?

Dailės terapija yra psichoterapijos ir dailės sintezė. Tai būdas išreikšti jausmus, emocijas ne tik žodžiais, bet ir vaizdais. Dažnai dailės terapija painiojama su dailės būreliu, kartais šis nežinojimas suveikia ir teigiamai – jei terapiją lankantis žmogus apie tai nenori niekam pasakoti, jis gali pasakyti, kad eina tiesiog papiešti.

Kaip atrodo tipinis dailės terapijos susitikimas?

Ir grupinės, ir individualios dailės terapijos sesijos struktūra ta pati: apšilimo pratimas atsipalaidavimui, temos pristatymas, atsižvelgiant į tai, kam ji bus skirta, refleksija. Pagrindinė dailės terapijos taisyklė: neigiamų komentarų, įžeidinėjimų ir vertinimo iš meninės pusės joje negali būti.

Kokios jūsų ambicijos dailės terapijoje?

Į dailės terapiją norėčiau įtraukti grafikos technikas. Nerimo, pykčio išveikai jos yra rekomenduojamos ir taikomos užsienyje. Amerikoje yra veteranų asociacijos, kur medžio raižiniams, kaip dailės terapijos metodui, suteikiamas prioritetas. Ši technika reikalauja daug jėgos, susikaupimo veiksmui ir judesiui, o tai leidžia pabūti „čia ir dabar“. Taip pat įtraukiu ir monotipijos techniką, kuomet ant plastiko plokštės tepami dažai, dedami lapai, piešiama pagaliukais. Grafikos meno forma įgauna terapinį aspektą per tokias savo savybes kaip dalyvių gebėjimų lygiavertiškumas, grupėje atsirandantis bendrumo jausmas, vieningas siekis kurti, vienas kito palaikymas, rezultato nenuspėjamumas, vilties dėl rezultato aspektas, eksperimentavimo skatinimas, kažko naujo patyrimas, žmonių gebėjimas mokytis ir augti.

Kuo naudingi dailės terapijos susitikimai šeimoms?

Tarp šeimos narių dažnai atsiranda nesusikalbėjimų, neteisingų interpretacijų, o tai kelia įtampą, pyktį, atskirties jausmą. Dailės terapijoje piešinys gali atskleisti tai, apie ką žodžiais išsakyti vienas kitam sunku. Kūrybinės sesijos suvienija šeimą, atskleidžia problemas ir leidžia pradėti apie jas kalbėti.

Ar žmonės spalvas suvokia vienodai?

Spalvų pasirinkimas ir jų derinimas yra pasąmoninis. Dailės terapijoje svarbu, kad juoda spalva man gali reikšti vieną, o kartu užsiėmimą lankančiajam – kitą. Ne visada matant niūrias spalvas galime interpretuoti, kad žmogus jaučiasi prastai. Kartais „purvinos“ spalvos žmogui gali asocijuotis tiesiog su smagiais lauko darbais pas močiutę kaime, kur jis leisdavo vasaras. Svarbu atsižvelgti į tai, ką piešiantysis kalba, nes spalvų ir nuotaikų ryšys nebūtinai yra susijęs, laikomasi požiūrio, kad tik jis žino, ką ir kokios spalvos iš tiesų reiškia.

Dėl kokių priežasčių dailės terapija yra veiksminga patiriant nerimą?

Svarbu suprasti, kad dailės terapija yra skirta visiems, ne tik kūrybiškiems asmenims. Plėšydamas, glamžydamas popierių, ekspresyviai taškydamas dažus, minkydamas molį gali išlieti slegiančias emocijas, išsiaiškinti jų priežastis, priimti ir atrasti kūrybiškus sprendimus. Monotoniškas rankų judesys ramina, gali padėti mažinti nerimą.

Kaip analizuoti piešinius? Kaip išbūti su tais piešiniais dailės terapijoje?

Yra įvairiausių metodų analizuoti: ikonografiniu, fenomenologiniu, formaliųjų elementų būdu. Tiesa, yra taisyklių, kuriomis praktikoje sunku vadovautis. Sesijoje dailės terapeutas yra vedlys. Terapeutas nekomentuoja piešinių, tik uždavinėja klausimus, eina kartu su klientu jo padiktuotu tempu tam, kad šis atrastų atsakymus. Terapeuto misija yra sukurti saugią aplinką tarp grupės dalyvių ir terapeuto, užtikrinti konfidencialumą. Tai ypač svarbu dirbant su paaugliais. Po sesijų jaučiu didžiulį dėkingumą žmonėms, kurie pasitikėjo manimi ir kitais bei atsiskleidė, nes apsinuoginti prieš kitus – nėra lengva.

Ar yra magiškas receptas, kaip per 2–3 susitikimus pasijausti geriau, išgyti?

Stebuklingo recepto nėra. Depresijos per mėnesį neišgydysi, bet kasdienių konfliktinių situacijų sukeltas emocijas, kurias patyrei, dailės terapijoje gali nuraminti ir per vieną seansą.

Kuo naudinga grupinė dailės terapija?

Visada maniau, kad aš pati eičiau tik į asmeninę dailės terapiją, bet apsilankiusi grupinėje – pakeičiau nuomonę. Joje išgirsti, kad net ir kažkada patirtas vaikystės traumas nešiojiesi ne vienas, kad beveik visa grupė turi panašių problemų. Bendrumo jausmas ir sėkmės istorijos padeda.

Ar dailės terapijoje būna namų darbų?

Visi iš dailės terapijos išeina su tiek daug minčių, kurias turi apdoroti ir susidėlioti, kad šiems nerašytiems namų darbams kartais ir savaitės neužtenka.

Kokių mitų esate girdėjusi apie dailės terapiją?

Kad dailės terapija yra knygučių spalvinimas, paveikslų kopijavimas, žmonės iš dailės terapijos tikisi išmokti piešti, realizuoti save. Bet juk tam yra skirtos dailės pamokos.

Kuo užsiimate KKKC Meno kiemo rezidencijoje?

Šiuo metu ruošiuosi kūrybinėms dirbtuvėms, kurios vyks jau šį šeštadienį. Prieš šiuos užsiėmimus daug laiko skiriu pasiruošimui, nes man svarbu apgalvoti visas smulkmenas, kad dalyviams nieko netrūktų, priemonės būtų kokybiškos ir įvairios. Šeštadienį lankytojams vesiu tradicinės grafikos dirbtuvių pamoką, papasakosiu apie ornamento kūrimą. Savo Vilniaus dailės akademijos bakalauro darbe nagrinėjau ir kūriau ornamentus jūrine tematika, turiu daug medžiagos, kuria ir noriu pasidalinti su lankytojais. Tad sukūrę savo ornamentą, dalyviai jį linoraižinio technika spaus ant knygų skirtuko.

Kokie jūsų ateities planai?

KKKC rezidencijos metu norėčiau vesti ne tik grafikos edukacijas, bet ir dailės terapijos sesijas, paskaitas apie jos naudą, supažindinti žmones, kuriems ši tema įdomi. Užsiėmimo metu noriu suteikti žmogui ir psichologinės, ir fizinės erdvės tam, kad šis galėtų kurti abiem rankom, kojom, tam, kad net ir suaugusysis galėtų pabūti vaiku, nebijotų išsitepti, pajustų vidinę laisvę.

Taip pat netolimoje ateityje pradėsiu asmeninį projektą – paveikslų ciklą „NEatrasti namai“. Idėja kilo, kai supratau, kad apie savo namus – Klaipėdą – nieko nežinau. Klaipėda mano namais yra tapusi jau septintus metus, tad kasdienybė joje man vis dar pilna atradimų. Kūrybos procese siekčiau sujungti grafiką, tapybą bei domėjimąsi žmogumi, aplinką, kurioje jis jaučiasi ambivalentiškai, tiek jaukiai, tiek kartais nedrąsiai ar gąsdinančiai susidurdamas su vis naujais iššūkiais. Mano kūryboje svarbi ornamentika, ornamentai sukurti iš to, ką matau aplink. Puiki ir įkvepianti juos kurti medžiaga – fachverkinių namų architektūrinis žaismas, Baltijos jūros augmenija, gyvūnija, pramoninių rajonų kaminų dryžiai, krovininių laivų bokštai, visa, ką vis dar atrandu kasdien gyvendama Klaipėdoje. Kūrinių cikle atsispindėtų ir istorinis kontekstas, tačiau jis būtų suasmenintas, atrinkti ir paveiksluose panaudoti tam tikri stilistiniai elementai, pavyzdžiui, trejus metus gyvendama Vilties gatvės name tik prieš kelias dienas sužinojau jo statymo istoriją, pirmųjų dviejų čia gyvenusių šeimų Užpurių bei Bajorų likimus. Šis paveikslų ciklas – tai tapybos, keramikos ir grafikos sintezė. Savąją tapybą labiau pavadinčiau spalvota grafika. Akrilinių dažų tapyba derinama su estampo technikomis, tokiomis kaip linoraižinys, įvairių tekstūrų spauda bei atvirkščiai oforto, akvatintos technikomis spausti paveikslai, papildyti spalvomis. Sukuriamas paveikslas paveiksle – didelio formato tapybos kūrinyje įsikuria grafikos miniatiūros. Planuoju panaudoti ir eskizus, kurių prikaupiau per dešimtį (ne)kūrybos metų.


Kalbėjosi Sandra Pareigytė
Agnietes Skirmantienes nuotrauka


  • © 2022 - Visos teisės saugomos.
  • Redakcijos ir publikuojamų straipsnių autorių nuomonės gali nesutapti.
  • Už autorių pateiktų straipsnių turinį, nuotraukas ir kitą medžiagą redakcija neatsako. Už užsakovų pateiktų skelbimų ir reklamų turinį ir klaidas redakcija neatsako. Galimai užgaulingi, įžeidžiantys ar kitaip šmeižiantys skaitytojų komentarai pastebėjus ištrinami.
  • Kopijuoti, dauginti bei platinti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.
  • Susisiekite su redakcija: zemaitija.lt@gmail.com
LT RU EN