Lietuvos Respublikos Konstitucijoje šeima apibrėžiama kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, o santuoka – kaip laisvu vyro ir moters sutarimu sudaroma sąjunga. Tačiau ilgą laiką daugelio žmonių sąmonėje šeima tapatinta būtent su santuoka ir joje gimstančiais vaikais. Šiandien požiūris į šeimą keičiasi, ir kyla klausimas, ką vis dėlto galime vadinti šeima? Ar vienišas tėtis, anūką globojanti močiutė ir mama, auginanti svetimus vaikus – irgi šeima? O gal šeima yra bet kas, ką mylime labiausiai?

Šiandien pasaulyje dėl galimybės vadintis šeima ir lygiaverčių teisių kovoja daugybė „kitokių“ šeimų: nesusituokusios poros, šeimos, sudarytos iš tos pačios lyties atstovų, vieniši tėvai ir daugybė kitų „standarto“ neatitinkančių žmonių. Nors 2011 m. Konstitucinis Teismas Lietuvoje nutarimu užkirto kelią galimybei nestandartines šeimas palikti šeimos sampratos užribyje, visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad ne visi turi teisę vadintis šeima. Didėjant šeimų įvairovei, kyla aršių diskusijų dėl to, kas yra šeima. Vieni įnirtingai ieško tinkamiausio apibūdinimo, bet daugybė Lietuvoje gyvenančių šeimų tiesiog nori gyventi įprastą gyvenimą.


Tradicinė ir netradicinė šeima – ginčytinos sąvokos

Vienas paplitusių šeimą nusakančių apibūdinimų – tvirtu emociniu ryšiu paremta socialinė grupė, sudaryta iš dviejų ar daugiau žmonių. Tačiau ar įmanoma šį ryšį nusakyti įspraudžiant šeimos sąvoką į ribotą suvokimą skatinančius rėmus, tokius kaip lytis, šeimos narių skaičius ar santuokos dokumentai?

Anot Lietuvos socialinių mokslų centro mokslo darbuotojo, sociologo dr. Liutauro Labanausko, tradicinė ir netradicinė šeima yra etiketės, kurias sukuria mūsų priešprieša paremtas mąstymas.
„Filosofiniu požiūriu, esant tokiam mąstymo modeliui, viena iš dviejų kategorijų visada yra blogesnė arba geresnė. Dėl to kartais kyla didelių ginčų. Kuri šeima yra „geresnė“ – tradicinė ar netradicinė? Kai kalbame apie politinius pasirinkimus, supaprastintas įsivaizdavimas apie šeimą, kurioje vyras eina į darbą, o žmona rūpinasi tik namų ruoša ir vaikais, trukdo suprasti, kad šeima yra tarpusavio susitarimų rinkinys“, – aiškina dr. L. Labanauskas.


Pasak sociologo, įsivaizdavimas apie tradicinę šeimą Lietuvoje vis dar remiasi pasenusiais vadovėliais.

„Pasenusiuose sociologijos ir antropologijos vadovėliuose tradicinė šeima dažniausiai apibrėžiama kaip sudaryta iš ištikimų sutuoktinių – vyro ir moters, kartu auginančių biologinius vaikus. Pavyzdžiui, britų enciklopedija šeimą apibrėžia ir kaip lyčiai neutralią, t. y. skirtingos ar tos pačios lyties asmenų šeimą, su vaikais, nepriklausomai nuo to, ar vaikai tokioje šeimoje yra biologiniai, ar įvaikinti“, – pasakoja sociologas dr. L. Labanauskas.


Šeimai santuoka nebūtina

Lietuvos statistikos departamento Socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo ir kultūros statistikos skyriaus duomenimis, 2020 m. Lietuvoje registruotos 15 299 santuokos. Tais pačiais metais šalyje registruotos ir 7 544 ištuokos – tai beveik pusė visų tais metais įvykusių santuokų. Remiantis šiais duomenimis galima teigti, kad santuoka neužtikrina laimės šeimoje, ją lemia tarpusavio sutarimas, kuriuo turėtų būti grįsti kiekvieni – santuokoje ir nesantuokoje esantys – santykiai.

Kad santuoka nebėra esminis šeimos pamatas, įrodo ir kiti Socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo ir kultūros statistikos skyriaus duomenys: 2017 m. registruotos 21 186 santuokos, o 2020 m., per trejus metus, santuokų buvo net 27,8 proc. mažiau. Darosi akivaizdu, kad šiandien vis daugiau šeimų renkasi gyventi kartu nesusituokus, nors dažnai vis dar susiduriama su nuomone, jog santuoka yra būtinas šeimos elementas.

„Šiandien mūsų tikrovė tampa vis sudėtingesnė, joje nėra universalių normų ir turėtume kalbėti ne apie tradicinę ar netradicinę šeimą, bet apie šeimų formų ir modelių įvairovę ir šios įvairovės pripažinimą teisine, socialine ir kultūrine prasme. Pagrindinės šios šeimų įvairovės formos yra gyvenimas nesusituokus, ne santuokoje gimusių vaikų skaičiaus augimas, skyrybų skaičiaus augimas ir pakartotinių santuokų sudarymas. Taigi galima klausti, ar šeima vis dar yra santuokos sinonimas? Ar santuoka be vaikų taip pat yra šeima? Ar globėjai, besirūpinantys biologinių tėvų netekusiais vaikais, yra šeima? Ar kartu gyvenantys ir vienas kitą mylintys skirtingos ar tos pačios lyties, bet nesusituokę žmonės yra šeima?“ – svarsto sociologas dr. L. Labanauskas.


Tai vieta, kur kiekvienam iš mūsų gera

Remiantis nevyriausybinės organizacijos „SOS vaikų kaimai“ 2016 m. atlikto tyrimo rezultatais, 1 iš 10 vaikų negali atsakyti į klausimą, kas jiems yra mamos ar tėčio meilė ir jų rūpestis.

Anot „SOS vaikų kaimų“ atstovės rinkodaros ir komunikacijos vadovės Indrės Čepulytės, yra gausybė atvejų, kai organizacija yra vienintelė šeima likimo nuskriaustiems vaikams. Socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo ir kultūros statistikos skyriaus duomenimis, 2020 m. pabaigoje Lietuvoje 3 598 globėjų šeimose augo net 4 644 tėvų globos netekę vaikai. „SOS vaikų kaimai“ teikia pagalbą ne tik tėvų netekusiems ar dėl kitų priežasčių kartu su tėvais negyvenantiems vaikams, bet ir nemokamą socialinę ir psichologinę pagalbą globėjų ir įtėvių šeimoms.

„Mūsų organizacijos globojamų vaikų atmintyje – daugybė skirtingų, dažnai itin skaudžių, istorijų, kurias jiems teko išgyventi. Tačiau visi šie vaikai nori vieno – būti mylinčios šeimos dalimi“, – pasakoja I. Čepulytė.

Ji jautriai kalba apie tai, kaip vaikai svajoja, kantriai laukdami, kol galės sugrįžti į tikrąją savo šeimą arba galbūt bus įvaikinti, taip pat tikisi, jog kada nors patys sukurs meilės kupiną šeimą.
Kasdien skirtingas vaikų istorijas girdinti Indrė neabejoja, kad Lietuvoje yra vietos visoms šeimoms. „Tai sieksime parodyti ir būsimoje knygoje apie Lietuvos šeimas. Joje papasakosime net dvidešimt skirtingų šeimų istorijų, kurias skaitydami žmonės sužinos, su kokiais kasdieniais iššūkiais susiduria Lietuvoje gyvenančios šeimos, o svarbiausia – tai, kad šeimos sąvoka yra kur kas platesnė, neįspraudžiama į rėmus. Šeima – tai vieta, kur kiekvienam iš mūsų gera“, – teigia I. Čepulytė.

Knyga su Lietuvos šeimų istorijomis pasirodys jau šių metų vasario mėnesį. „Tikiu, kad skaitant istorijas užplūs daugybė jausmų – norėsis ir verkti, ir džiaugtis. Juk kiekvienos šeimos istorija – tai ir kiekvieno iš mūsų istorija“, – apie greitai pasirodysiančią knygą pasakoja I. Čepulytė.

Naujausi