Liepos 17 dieną Snieginos Chriščinavičienės paveikslų galerijai
„Sniegenos giesmė akmenėliui“ - 21.

Liepos 17 dieną sukako 21 metai nuo paveikslų galerijos „Sniegenos giesmė akmenėliui atidarymo. Minėtą dieną apsilankė būrelis svečių, kurie prisiminė galerijos istoriją. Viena iš jų ilgametė kultūros darbuotoja Birutė Švažienė, kuri 1999 m. ir pristatė galeriją visuomenei. Ji pasidžiaugė, jog galerija gyvuoja yra lankoma ir tai rodo, kad jos įsteigimas pasiteisino. Taip pat priminė, kad 1999 metais buvome ne Mažeikių , o Akmenės rajono gyventojai.
Šis pavadinimas su akmenėliu labai tiko prie Akmenės rajono pavadinimo.
Muziejininkė Danutė Končienė pasidžiaugė, kad Viekšniuose yra tokia galerija, kurioje eksponuojami unikalūs darbai, taip pat gražiu bendravimu su Viekšniuose esančiais muziejais. Ji pateikė minčių pamąstymui apie darbų išsaugojimą ateičiai. Pasiūlė pamastyti apie tai koks galerijos ir paveikslų likimas numatomas ateityje. Ji teigė jog atsitinka taip, kad darbai patenka ne ten kur jie saugomi ir prieinami toms institucijoms ar asmenims, kuriems autorius būtų norėjęs, bet apie tai nespėjo pamastyti.
Visuomenės veikėjas, Viekšnių seniūnaitis Klemas Inta pasidžiaugė, kad galerija „Sniegenos giesmė akmenėliui“ puošia ir Vytauto gatvę ir Viekšnius, o viekšniečiai turi kur nueiti net neišvažiuojant iš Viekšnių.
Galerijos įkūrėja ir autorine netradicine technika sukurtų paveikslų autorė Sniegina Chriščinavičienė tą dieną galerijoje šalia savo 260 paveikslų surado vietos ir pristatė dar trijų kūrėjų įvairiomis progomis per 21 galerijos gyvavimo metus gautus dovanų kūrinius:
Tai iš Naujosios Akmenės kalvio-tautodailininko Simono Misevičiaus žvakidės;
Tapytojo, skulptoriaus, drožėjo akmeniškio tapybos darbai;
Viekšniečio Česlovo Pečetausko įvairūs meninės kalvystės darbai.
Pati autorė pasidžiaugė, kad per 21 metus nemažai visko ne tik sukūrė, bet ir patyrė.
Suteiktas tautodailininkės vardas, 2011 m. tapo rašytojos Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos laureate. Per šį laikotarpį surengė virš 50 autorinių parodų už galerijos ribų, dalyvavo tautodailės parodose. O kiek priimta lankytojų, kiek pristatyta savo poezijos posmų. Išleistos 4 poezijos knygelės. Daugybė padėkos raštų. Atsiliepimų knygose paliktiems lankytojų nuoširdžiausiems atsiliepimams perskaityti tikriausiai prireiktų savaitės.
„Žmonės šiuo metų laiku eina uogauti, greitai eis grybauti. O ką aš darau? Aš akmeniauju, žvyrauju, smėliauju, moliauju ir nei kiek nesuku sau galvos, kad iš viso šito negaliu išsivirti gardžios uogienės. Aš savo surinktas išsikastas ir kitaip suieškotas žemės gėrybes suteikdama joms mintį įamžinu rėmuose . Taip smėlio trupinėlis, mažytis akmenėlis ar žvyro grumstelis tampa žmogaus sielos maitintoju.“


Akmenėlio išgyvenimai
Aš akmenėlis pilkutėlis, apsuptas žalia žalia gamtos skara. Mano brolių tiek daug žemėj prisėtų — ir didelių, ir mažų, juodų, rausvų, pilkų ir dar daugybė kitokių, žodžiais nenusakomų pastelinių spalvų. Kad tokia mūsų gausybė, tikriausiai, todėl ir liaudyje apie mus posakių yra įvairių:
— Oi, koks sunkus akmuo slegia pečius!..
— Koks kietas — kaip akmuo.
— Šaltas lyg akmuo. — Jo širdis tarsi akmeninė būtų.
— Ir akmuo nejudinamas apsamanoja. O koks aš esu iš tikrųjų? Taip, nelengva mano dalia. Esu tas vienintelis pirmykščio žmogaus draugas, savo šaltu kūnu padėjęs jam įžiebti ugnį žemėje. Aš esu tas, ant kurio pečių guli aukščiausios bažnyčios, senieji dvarai, didingi rūmai, ligoninės, miestų daugiaaukščiai ir kaimo trobos. Aš esu tas kertinis medinės kaimo pirtelės akmenėlis, esu tas vienišas nebylus vėjo nugairintas, lietaus ašarom verkiantis, pirmos šalnos pagąsdintas, sniego kailiniais užklotas, po to vėl saulutės spindulių sušildytas. Aš esu tas, kuris ištikimai rymau prie kapo ir nuolankiai saugau mirusiojo atminimą, esu tas, kurio kūnas, skaldomas sunkiais kūjais ir gludinamas įvairiais kaltais, tampa žmogaus kūrybos džiaugsmu, o pakeista mano išvaizda dažną praeivį sustabdo susikaupti, pamąstyti. O šiandien, kaip matote, aš esu moters rankomis nuo žemės pakeltas, jos delnuose sušildytas ir įkalintas rėmuose, iš kurių žvelgiu į jus, džiaugdamasis, kad nesu vienišas ir galiu būti šalia žmogaus, sutikti jį pareinantį, būti su juo namų jaukume, kalbėtis su juo — dirbančiu ar besiilsinčiu, kuriančiu ir begrimztančiu į sapnų karalystę. Šiandien aš jaučiuosi artimiausiu žmogaus draugu, todėl laimingas, nes žinau, kad į mane nebespirs viskam abejingas praeivis, niekas nepasakys, kad aš tik pilkas akmuo: aš išrinktasis, tarsi pašauktas į rojų ir nebenoriu grįžti atgal...
(Eilės S. Chriščinavičienės)

Nuotraukoje S. Chriščinavičienės sukurta Koplytėlė „Rūpintojėlis“ 1999 m.


Sniegina Chriščinavičienė
Paveikslų galerijos „Sniegenos giesmė akmenėliui“ įkūrėja ir savininkė
Vytauto g. 43, Viekšniai, Mažeikių rajonas
Telefonas 8 688 23523,
EL. p. sniegena.sniegina@gmail.com

Naujausi