Plungės rajone Alsėdžių seniūnijoje gyvenanti ponia Angelina, kartu su vyru užauginusi spetynis savo vaikus, ryžosi drąsiam žingsniui – priglausti savo namuose keturis be tėvų globos likusius vaikus. Visi Angelinos ir namuose 2017 metais apsigyvenę vaikai – vienos šeimos, du broliukai, dvi sesutės.
Pienininkyste besiverčianti ūkininkų pora, savo gyvenimą įprasminusi mėgiama veikla ir gausiu būriu vaikų, prieš trejus metus žengė naujų didelių išbandymų keliu. Ponia Angelina prisipažįsta – buvo labai sunku, gelbėjo kantrybė, meilė ir tikėjimas į Dievą.
–Ponia Angelina, kaip jums gimė mintis tapti be tėvų globos likusių vaikų globėja?
–Kai mūsų septyni vaikai užaugo, ėmė gyventi atskirai, sukūrė šeimas, likome vieni tarp keturių sienų. Buvo nuobodu, namuose trūko gyvybės, vaikų klegesio. Tada ėmėme galvoti, kaip galėtume keisti situaciją. Du mano sūnūs savanoriaudavo Plungėje esančiame dienos centre, kuriame teikiama pagalba vaikams iš asocialių šeimų. Jie matė kaip gyvena tie vaikai. Jaunėlis man sako:„Mama, jiems trūksta šeimos, meilės, šilumos, socialinių įgūdžių. Gal tu paimk iš vienos šeimos du vaikus, ir tau bus prasminga veikla, ir jiems bus labai gerai“.
Paskui aš netikėtai rajoniniame laikraštyje radau skelbimą, kad yra rengiami globėjų ir įtėvių mokymai pagal GIMK programą. Mes su vyru jau buvome kalbėję apie galimybę priglausti vaikus ir kaip tik pasitaikė tas skelbimas. Abu su vyru užsiregistravome ir baigėme tuos kursus per pusę metų. Mes tikėjomės, ir prašyme buvome parašę, kad paimtume du vaikus iš vienos šeimos, kad vienam nebūtų nuobodu. Atvažiavo pas mus viena komisija iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos, kita, sako: „jūs čia daug vietos turite, vienkiemyje gyvename, geros sąlygos...“ – ir pasiūlė mums paimti keturis vaikus iš vienos šeimos.
–Kaip jūs reagavote?
–Iš pradžių šiek tiek išsigandau, galvojau gal per daug. Bet vyras pajuokavo:„na ir ką, du tau, du man bus... “ Mes tada dar nežinojome, kad bus du berniukai ir dvi mergaitės. Sutikome.
–Kokia buvo vaikų gyvenimo pas jus pradžia?
– Kai pasiėmėme šiuos vaikus, mažiausiam buvo penkeri metukai, visi jie yra beveik pametinukai. Balandžio mėnesį vaikus pirmą kartą parsivežėme savaitgaliui. Jaudinomės ar jiems patiks. Man buvo svarbiausia, kad vaikams patiktų. Jiems labai patiko. Tada savaitgaliams juos vis parsiveždavome, o kai prasidėjo vasaros atostogos, jie pas mus apsigyveno visam laikui. Dabar mes esame nuolatiniai tų vaikų globėjai.
Pradžia tikrai buvo nelengva. Vaikai buvo sunkiai suvaldomi. Kai pas mus į svečius kartą atvažia vyriausias sūnus, jis išsigandęs pasakė: „Mama, jūs apsirikote. Ar nematote, kad šitie vaikai tarsi laukiniai“. Jie visur laipiojo, viską spardė, katę nuspyrė...žodžiu, buvo tikrai sudėtinga. Iš pradžių pati galvojau, kad neatlaikysiu, bet vyras pradėjo raminti, kad su Dievo pagalba mes susitvarkysime.
Maždaug metus laiko buvo tikrai sudėtinga. Aš nuolat laksčiau vaikams iš paskos. Numečiau net 15 kilogramų svorio. Juos raminau, mes vis mokėmės, mokėmės įvairių socialinių įgūdžių. Kad turėtų pareigų, išmokėme juos triušiukus pašerti, šuniukui ėsti nunešti. Vaikai pradėjo tuos gyvūnėlius mylėti, jais rūpintis. Reikalai vystėsi į gerą ir dabar aš labai džiaugiuosi, kad turiu šiuos vaikus. Jie man – Dievo dovana. Ir jie patys labai džiaugiasi, kad pas mus gyvena, sako: „kaip gerai, kad aš čia“.
–O kas atsitiko jūsų globojamų vaikų tėvams?
–Žinau, kad mamai trūko motinystės įgūdžių. Visus vaikus ji paliko pas giminaitę. Ta giminaitė turėjo dar savų vaikų, ji nebeįstengė visų išlaikyti. Ji netoli Plungės vaikų globos namų gyveno, tai ir atvedė vaikus į tuos globos namus. O mama ir nebesirūpino tų vaikų atsiimti.
–Jūsų globojami vaikai tikriausiai lanko mokyklą. Kaip juos priima mokyklos bendruomenė?
–Vyriausiajai mergaitei dabar yra 12 metų, ji lanko gimnaziją Alsėdžiuose, o trys mažesnieji – pradinę mokyklą mūsų kaime. Sakyčiau, kad mokykloje viskas labai gerai. Jei ne mokytajai ir mūsų parapijos kunigas, manau, kad viskas būtų daug sunkiau. Jaučiame didelį jų palaikymą. Mums padeda, giria, motyvuoja, daug bendraujame. Mokytojai ir kunigas vaikams aiškina kas yra blogai, kas gerai, kaip teisingai elgtis.
Su vaikais sekmadieniais pradėjome lankyti bažnytėlę. Vaikai labai stipriai pasikeitė. Jei iš pradžių jie labai nenorėjo mokytis, kuprinės lakstė į sienas, namų darbų daryti nenorėjo, buvo labai sudėtinga, tai dabar jie jau patys supranta, kad mokslai yra reikalingi ne mokytojai, o jiems patiems. Vaikai darosi vis savarankiškesni ir savarankiškesni.
–Kaip jūs įvardintumėte, kas konkrečiai padėjo jūsų globojamiems vaikučiams adaptuotis, pasikeisti į gera?
–Mūsų kantrybė, meilė, tikėjimas į Dievą. Ir teigiamas mūsų vaikų pavyzdys jiems labai padėjo. Mūsų vaikai jau užaugę, turi savo šeimas, gyvena įvairiose Lietuvos vietose, baigė mokslus, turi darbus. Jie pas mus atvažiuoja, bendrauja su globojamais vaikais, pasiima juos atostogoms pas save, rodo jiems Lietuvą. Tai į Vilnių juos išsiunčiame, tai į Klaipėdą, kad pamatytų ir miesto gyvenimo. Vaikams labai reikia matyti visokių gyvenimo pavyzdžių, kad jie padarytų išvadas, kad pasimokytų.
Norėdami paaiškinti, motyvuoti savo globojamus vaikus mokytis, mes jų klausiame: „Ar jūs norėtumėte gyventi kaip Martynas, kaip Robertas, Antanukas (vardijame savo sūnus vardais), ar norėtumėte gyventi kaip tie žmonės, kurie maisto ieško šiukšlyne“. (Jie yra matę tokių žmonių). „Ne, sako jie, nenorėtume gyventi kaip tie, kurie ieško maisto šiukšlyne“. Ir stengiasi mokytis, ruošia pamokas.
Auginti globojamus vaikus mums labai padeda mūsų biologiniai vaikai. Viena dukra gyvena netoliese, ji pedagogė. Tai ji padeda jiems kibti prie mokslų, aiškina, moko, tikrina namų darbus.
–Ką jūs patartumėte žmonėms, kurie norėtų, galvoja tapti globėjais, bet nesiryžta?
–Vaikams labai reikia meilės ir šeimos. Kliūtys yra įveikiamos. Svarbu žinoti kaip elgtis. Pirmiausia vaikai turi būti mylimi, išklausomi, antra, jie turi turėti atsakomybių ir pareigų. Vaikai neturi vaovauti suaugusiesiems. Jie turi jausti suaugusiųjų globą ir meilę. Prie pareigų ir atsakomybių vaikus reikia pratinti palaipsniui: mokyti nusinešti savo indus, juos išsiplauti, pasirūpinti gyvūnėliu. Vaikus reikia mokyti kantriai, jiems priminti pareigas, nes vaikai pamiršta. Vaikai šeimoje turi būti mylimi ir turėti pareigų. Suaugusiesiems su vaikais reikia praleisti kuo daugiau laiko kartu, būti ir dirbti kartu. Tada jie daug dalykų išmoks savaime iš mūsų gyvenimo.
Su vaikais reikia stengtis kuo daugiau kalbėtis, bendrauti. Tada yra didesnė tikimybė sužinoti kokių problemų jie turi ir jas laiku spręsti. Svarbu užmegzti su vaiku ryšį ir jo neprarasti.
–Ar jūs esate laiminga taip gyvendama?
–Labai. Ar turiu prasmingos veiklos. Aš net pajaunėjau (juokiasi). Nors jau esu ne tik mama, bet ir močiutę, man šiemet sukaks 60 metų, turiu anūkų, bet pažįstami savo, kad, pradėjusi globoti tuos vaikučius, aš net išoriškai pasikeičiau, pajaunėjau. (juokiasi). Esu labai laiminga.

Gegužės 15-oji yra Šeimos diena. Šia proga Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba inicijuoja istorijų ciklą apie įvairias Lietuvos šeimas.

Sigita Arlauskienė

Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyrius
VALSTYBĖS VAIKO TEISIŲ APSAUGOS IR ĮVAIKINIMO TARNYBA
PRIE SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJOS
Labdarių g. 8, 01122 Vilnius

Tel. (8 5) 210 30 90
El. p. sigita.arlauskiene@vaikoteises.lt

Naujausi