Vėluojantis pavasaris savaite kita vėliau šiemet leis pasimėgauti ir sula – pačios gamtos sukurtu natūraliu energiniu gėrimu, grąžinsiančiu jėgas į per žiemą pavargusius mūsų kūnus. Tačiau artėjant sulotekio metui, daugeliui jos mėgėjų kasmet kyla tie patys klausimai: ar sulos išgavimas nekenkia medžiui, kokio diametro ir gylio įgrąžą gręžti, kaip vėliau apdoroti žaizdą, galiausiai - ar reikia kieno nors prašyti leidimo, norint prisileisti sulos, jei nuosavo beržo neturi?
Atsakymus į šiuos klausimus pateikiantis Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius emeritas Vladas Vilimas, drauge su kolegomis netgi sukūręs bei patentavęs unikalią sistemą sulai leisti, neabejoja, kad sula yra ne tik „privalomas“ kiekvienam lietuviui sezoninis gėrimas, bet ir iki šiol mūsų šalyje menkai išnaudojama žaliava agroverslo šakai, kuri leistų puikiu produktu mėgautis visus metus.
-Ar lietuvių nuo seno vertinamą sulą šiandien iš tiesų galime vadinti sveikiausiu, ekologiškiausiu gėrimu?
- Tai, kad sula dėl joje esančios vitaminų ir mikroelementų gausos yra naudinga žmogaus sveikatai, abejonių nėra. O štai ar ji ekologiška, priklauso nuo to, kur auga beržai, iš kurių sula išgaunama. Jei tai miškas – puiku, nes Lietuvoje miškai cheminėmis priemonėmis neapdorojami. Tačiau medžiai turi augti ne arčiau kaip 50 m atstumu nuo kelių ir intensyviai dirbamų laukų. Šie reikalavimai keliami ir verslininkams, norintiems įgyti šio produkto ekologiškumą įrodantį sertifikatą. Todėl mieste pragręžinėti beržų ir leisti sulos tikrai nerekomenduočiau.
- Nuomonių, kenkia sulos leidimas medžiui, ar ne, iki šiol girdisi įvairių. Taigi kas tiesa?
- Kadangi Lietuvoje pamažu randasi verslininkų, turinčių planų tiekti sulą į rinką, Aplinkos ministerijos užsakymu ASU mokslininkai kartu su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto specialistais bei viena sulos gavybos perspektyva susidomėjusia įmone kuria technologiją ir atlieka tyrimus, siekiant nustatyti, kokį poveikį sulos gavyba daro medžiams, medienos kokybei, kiek produkto iš vieno beržo galima išgauti ir t.t. Įsitikinome, kad beržo - “donoro” medienoje leidžiant sulą atsiranda tamsus, apie 1 m ilgio vertikalus dryžis, matuojant nuo gręžinio angos. Šiek tiek sumažėja ir išgaunamos medienos kiekis. Todėl, manytume, kad ilgiau kaip 5 metus medžio varginti nereikėtų.
- Prašome praktiškai papasakoti, kada, kokiame aukštyje ir kokio diametro įgrąžą žmogus medyje turi gręžti, kiek sulos gauti gali tikėtis ir kaip vėliau medžio žaizdą užgydyti?
-Nelygu, kokio beržas amžiaus, ir kokioje vietoje jis auga, galima tikėtis gauti 100 – 200 l, kartais net iki 300 l gėrimo. Sulą lengvai atiduoda sveiki brandūs medžiai, tvirtai įsišakniję, kurių stiebo diametras 2 m aukštyje ne mažesnis kaip 30 cm. Sula ima tekėti, kai oras atšyla iki 0 – 5 laipsnių. Bet šiemet vasarį šalčiai buvo dideli, o sniego mažai, todėl žemė bus giliai įšalusi. Tad pora savaičių dar teks palūkėti.
Iš beržų sula ima tekėti išėjus pašalui, iš klevų – šiek tiek anksčiau. Tačiau pastaroji yra intensyvaus saldaus skonio, todėl labiau tinka sirupo gamybai nei troškuliui malšinti. Sulotekis tęsiasi apie tris savaites. Vartojimui sula tinka tol, kol beržai pradeda skleisti pumpurus.
Įgrąžą sulai leisti rekomenduojame gręžti ne aukščiau kaip 40 cm nuo žemės paviršiaus. Angos diametras - iki 20 mm. Reikėtų žinoti, kad daugiausia sulos yra ne prie medžio šerdies, o arti žievės. Įstatytas vamzdelis turi atitikti įgrąžos diametrą ir laikytis tvirtai. Pasibaigus sulotekiui įgrąžos užkalti nerekomenduočiau, nes tai gali sukelti puvinį. Žaizdą pakanka dezinfekuoti purškiamu sodo tepalu.
-Kaip sulą galėtume išlaikyti ilgesnį laiką? Tam skirtą statinaitę ir tinkamą rūsį, šiais laikais, deja, turime retas.
- Sulą kaip ir natūralias sultis galima pasterizuoti pakaitinant iki 80o C. Tačiau norint turėti šviežio gėrimo, sulą geriausia užšaldyti šaldiklyje 18o C temperatūroje. Taip užšaldytą produktą galima laikyti metus ir ilgiau. Ir nereikia baimintis taros viršuje aptikus tamsios rudos masės – tai sušalę sacharidai. Atšildžius, sula vėl virs vienalyte.
-Kokią Lietuvoje matytumėte sulos gavybos verslo perspektyvą?
Sulos resursai, ypač Šiaurės Lietuvoje yra labai dideli. Įsisavindami bent dalį jų, lengvai pasiektume Baltarusijos lygį - ten per metus išgaunama 20 tūkst. t sulos. Taigi turime gerą bazę naujai verslo šakai. Tačiau verslui reikia investicijų. O valstybės požiūris į šią verslo šaką gana rezervuotas. Apie jokias programas ir paramą pradedantiesiems nekalbama. Nors šiuo metu jau turime mokslu pagrįstus sulos gavybos ir realizacijos technologijos pagrindus ir sulos perdirbėjų pajėgumai siekia apie 1 tūkst. t per metus.
-Ir paskutinysis klausimas: ar žmogui reikalingas institucijos išduotas leidimas, norint iš medžio prisileisti sulos?
- Fizinis asmuo valstybinėje žemėje esančiame miške be atskiro suderinimo gali leisti beržų sulą tik savo reikmėms. Sulos leidimas kitoms reikmėms turi būti suderintas su valstybinio miško valdytoju.
- Esate sukūręs unikalų, nors iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, visiškai paprastą sistemą sulai leisti. Koks jos veikimo principas?
Mūsų sistema labai paprasta. Ji sudaryta iš implanto, įstatomo į medyje išgręžtą angą, tarpinio elemento, susidedančio iš dviejų dangtelių ir dviejų žarnelių, kurių viena jungiama prie apatinio dangtelio, užsukamo ant 10 l talpos indo, ir kito dangtelio, užsukamo ant įstatyto medyje implanto. Kita žarnelė sujungta su apatiniu dangteliu, užsukamu ant sulos rinkimo indo. Žarnelės prijungimo vietoje yra maža kalibruota skylutė orui išeiti iš indo jam užsipildant. Kita šios žarnelės paskirtis - laiku nutraukti sulos tekėjimą. Tai įvyksta tuomet, kai prisipildžius indui sula toliau žarnele kyla aukštyn ir pasiekusi prisijungimo prie medžio lygį nustoja tekėti. Paprastai tariant, suveikia dviejų susisiekiančių indų principas.

Naujausi