Ji – pareigūnė iš Lietuvos. Jis – Ukrainos policininkas. Jų meilės istorija prasidėjo ne itin romantiškai - taikos misijoje Kosove. Ir ta tarptautinė istorija tęsiasi jau daugiau nei 10 metų. Tiesa, pasipildė ji dar dviem veikėjais – keturmete Ksenija ir 8-erių Aleksej.

Šiaulių apskrities policijos Viešosios tvarkos tarnybos, Prevencijos poskyrio specialistė Julija Bagrova prieš daugiau nei 10 metų be galo džiaugėsi laimėjusi atrankos konkursą ir gavusi galimybę metams išvykti į Jungtinių tautų taikos įvedimo misiją Kosove. Jauna pareigūnė į tolimą šalį išvyko su dar 5 pareigūnas iš Lietuvos. Sostinėje Prištinoje dirbo Perdavimo departamente, kuris vertino, ar vietinės policijos padaliniai pasirengę dirbti savarankiškai. Po poros mėnesių Julija susipažino su Andriy, pareigūnu iš Ukrainos, kuris į šalį atvyko taip pat su misija ir dirbo pasienio policijoje su duomenų bazėmis. Ukrainietis Kosove gyveno jau 2,5 metų. „Iš pradžių keletą kartų susitikome dėl darbo reikalų. Dažnai vykdavo atsisveikinimo vakarėliai su misijas baigusiais pareigūnais, pradėjome bendrauti neformalioje aplinkoje. Taip ir gimė meilė“ - prisimena Julija.

Daugiau nei metus pora draugavo tarnaudami Kosove. „Baigiantis misijai buvo labai neramu, nežinojom, kaip viskas toliau klostysis. Suprantam, kad meilė per atstumą – sunkus išbandymas ir kolegų tarpe buvom matę tokių pavyzdžių. Didelių planų nekūrėm, tačiau nusprendėm nesiskirti ir pabandyti likti kartu“ - pasakoja pareigūnė. Ji misiją baigė lapkritį, jos mylimasis – gruodį. Taigi pirmasis susitikimas grįžus į įprastą gyvenimą įvyko Kijeve, kur pora sutiko 2009-uosius. Taip prasidėjo nuolatinės kelionės vienam pas kitą.

„Nors teoriškai gyvename skirtingose šalyse, tačiau praktiškai didžiąją dalį laiko gyvenome kartu. Turime du vaikus, kiekvieną jų auginau po 3 metus, tad visą tą laiką gyvenome kartu Kijeve. Dabar aš su vaikais esame Lietuvoje, tačiau per visas atostogas keliaujame pas tėtį, jis mus taip pat stengiasi kuo dažniau lankyti“ - optimizmo nestokoja Julija. Dukra Šiauliuose lanko darželį, sūnus – mokyklą. Vaikai puikiai kalba lietuviškai, rusiškai, ukrainietiškai ir tai, kad tenka nemažai keliauti, anot pareigūnės, jiems visai ne problema.

Julijos vyras dirba Interpolo Ukrainos padalinyje. Šiaulietė juokiasi, kad vyras tikrai ne kartą siūlė atsikraustyti į Kijevą ir nebevažinėti į Lietuvą, tačiau kol kas to atsisakiusi: „žinoma, kad prašė kraustytis, bet nepaklausiau. Man patinka mano darbas, todėl negaliu visko taip lengvai čia palikti. Ukrainoje negalėsiu būti pareigūnė, ten turėčiau sugalvoti kažkokią naują veiklą“.

Bagrovų šeima į ateitį žvelgia optimistiškai – žino, kad toks periodas laikinas ir ateityje visa šeima nuolatos gyvens kartu. „Ukraina man patinka, bet kuo ilgiau gyvenu Lietuvoje, tuo mažiau noriu ją palikti. Suprantu, kad bus permainos ir žinau, kad jos mano šeimai bus tik į naudą. Pareigūnai juk į pensiją gali išeiti anksčiau, tad po poros metų ir galvosime, kurią šalį pasirinkti. Nors kai pasvarstai - ne taip svarbu, kur gyveni – svarbiausia, kad suptų artimi žmonės, kad vaikams būtų gera augti, tada ten ir yra tikrieji namai“ - su šypsena ateities planais dalijasi pareigūnė.


2018-11-30